Rugsėjo 24 d., penktadienį, 18 val. Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2) atidaroma pastarojo Lietuvos dailės dešimtmečio dailę apžvelgianti paroda „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“.

„Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“ – tai retrospektyvinė paroda, siekianti apibendrinti pastarųjų dešimties metų Lietuvos šiuolaikinio meno strategijas ir procesus. Parodoje pristatomi per pastarąjį dešimtmetį sukurti, kuratorių manymu, svarbiausi šiuolaikinio meno kūriniai ar jų dokumentacija. Tai apžvalginio, tiriamojo pobūdžio paroda, suskirstyta į 5 skyrius pagal šio dešimtmečio mene vyravusias kūrybines strategijas: apropriacija, bendradarbiavimas, dokumentalumas, fikcijos ir institucinė kritika.

Parodoje dalyvauja per 70 menininkų ar jų grupių ir pristatoma daugiau kaip 100 kūrinių. Parodą lydės papildomi renginiai, bus išleistas katalogas lietuvių ir anglų kalbomis, kuriame bus pateikta ne tik parodos, bet ir viso pastarojo dešimtmečio meno scenos apžvalga.

Menininkai ir dalyviai: Akvilė Anglickaitė, Alytaus bienalė, Robertas Antinis, Antrųjų valdovų rūmų klubas, Aidas Bareikis, Konstantinas Bogdanas, Eglė Budvytytė, Goda Budvytytė, Liudvikas Buklys, Arturas Bumšteinas, Cooltūristės, Aida Čeponytė, Gintaras Didžiapetris, Dalia Dūdėnaitė, Flash Institut, Laura Garbštienė, Ugnius Gelguda, Arūnas Gudaitis, G-Lab, Kristina Inčiūraitė, Involved, Donatas Jankauskas, Evaldas Jansas, Jurga Juodytė, Patricija Jurkšaitytė, Inga Kaupelytė, Žilvinas Kempinas, Indrė Klimaitė, Ignas Krunglevičius, Gintaras Kuginys, Kultflux, Juozas Laivys, Žilvinas Landzbergas, Rudolfas Levulis, Saulius Leonavičius, Dainius Liškevičius, Mindaugas Lukošaitis, Gintaras Makarevičius, Aurelija Maknytė, Jonas Mekas, Andrew Miksys, Darius Mikšys, Ieva Misevičiūtė, Šarūnas Nakas, Elena Narbutaitė, Deimantas Narkevičius, Mindaugas Navakas, Audrius Novickas, Valdas Ozarinskas, Paliktos knygos, Paulina Eglė Pukytė, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė, Linas Rimša, Andrius Rugys (PB8), Alma Skersytė, Irma Stanaitytė, Laura Stasiulytė, Vilma Šileikienė, ŠMC TV, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Arturas Valiauga, Vita Zaman, Darius Žiūra.

Kuratoriai: Linara Dovydaitytė, Renata Dubinskaitė, Julija Fomina, Virginija Januškevičiūtė, Valentinas Klimašauskas, Ūla Tornau.

Iliustracija: Darius Mikšys. Vilniaus kriketo klubo „Abdulo Azizo atostogos XI” pristatymas ŠMC. 2007 (foto: Paulius Mazūras).

Prieš pokalbį dar kartelį perverčiau parodos „Lietuvos dailė: 1989-1999” katalogą. Akivaizdu, kad ši paroda ir paroda „Lietuvos dailė: 2000-2010” yra du visiškai skirtingi dalykai. Norėčiau pradėti nuo to, kaip buvo sudaryta parodos struktūra, ar atskiri skyriai išryškėjo natūraliai, ar tai ilgų diskusijų vaisius ir daug kas buvo palikta nuošalyje?

Šiuolaikinio meno centre dirbantys kuratoriai darbą šiai apžvalginei parodai pradėjo maždaug prieš metus. Per kassavaitinius susitikimus bandydavome apsibrėžti, kokią parodą mes norime daryti. Apsisprendėme ruošti tikrą apžvalginę, muziejinę parodą, nors laiko distancija labai nedidelė – apsibrėžti parodos skyrius, juos susisteminti kategorijomis pagal menininkų naudojamas strategijas, kurios naujai išryškėjo šiame dešimtmetyje arba buvo naudojamos ir anksčiau, bet būtent šiame dešimtmetyje akivaizdžiai išryškėjo. Kiekvienas kuratorius pristatydavo tam tikras kategorijas, ir po ilgų diskusijų išsigrynino galutinės penkios, kai kurios kitos pasiūlytos kategorijos tapo jų poskyriais. Žinoma, šiam dešimtmečiui būdingų sąvokų galėtų būti daugiau, bet dirbome su mums svarbių projektų sąrašu ir iš karto mąstėme apie kategorijas, pagal kurias jie galėtų būti klasifikuojami. Žvelgdami į tą sąrašą, siekėme parodą padaryti aprėpiamą žiūrovui, turint daugiau kategorijų, parodą būtų sunkiau skaityti.

Išskirtos kategorijos, žinoma, yra sąlygiškos, nes parodoje nemažai kūrinių, kurie galėtų patekti į kelias kategorijas, jie tinka, pavyzdžiui, ir fikcijoms, ir institucinės kritikos daliai, kaip, tarkime, Juozo Laivio „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2049”. Tokiais atvejais žiūrėdavome, kaip formuojasi vienas ar kitas parodos skyrius, ir kaip kažkuris kūrinys jį atskleidžia. Stengėmės, kad į kategoriją būtų pasižiūrėta įvairiais aspektais.

Parodą rengėme žiūrėdami į projektų, o ne menininkų sąrašą, tuo tarpu menininkų strategijos per dešimt metų kito. Norėjosi tuos kismus parodyti. Todėl atsitiko taip, kad ne vieno parodoje dalyvaujančio menininko darbų parodoje atsidūrė po keletą. Pavyzdžiui, Deimanto Narkevičiaus ar Artūro Railos kūrinius galima pamatyti turbūt kiekvienoje kategorijoje.

Senąjį katalogą bežiūrint pasidaro akivaizdu, kad 1999 metais daryta dviejų dalių paroda – modernistinės dailės ir postmodernistinio meno – bandant atliepti dvilypį dailės pasaulį. Ar pastarasis dešimtmetis atnešė visišką aiškumą, ką reikia ir norima rodyti ŠMC ir rengiant parodą nekilo kažkokių naujų esminių prieštaravimų?

Taip, spaudos konferencijoje kalbėta, kad rengiant parodą 1999 metais labai ryškiai išsiskyrė modernistinio meno ir šiuolaikinio meno takoskyra, nes žiūrint į dešimto dešimtmečio pradžią ir vidurį ir ŠMC buvo rodoma labai skirtingo pobūdžio parodų. Šioje parodoje tai nebuvo tiek aktualu, nes nuo 2000 iki 2010 metų, manau, Lietuvos meno lauke labai aiškiai apsibrėžta, kas yra šiuolaikinis menas, ir šiuo atveju buvo įdomiau ieškoti bendresnių principų, kuriais vadovaujasi skirtingi menininkai.

Kitas dalykas dėl kai kurių, atrodytų, svarbių, susilaukusių atgarsio projektų, kurie nebuvo įtraukti į parodą, pavyzdžiui, Urbanavičiaus „Krantinės arka“ ar kai kurie garso meno projektai. Tokiais atvejais mes žiūrėjome, ar tas menininkas ir jo kalba egzistavo Lietuvos meno lauke dešimtame dešimtmetyje, ar tuo buvo pradėta kažkas naujo.

Darėme labai didelę kūrinių atranką, ir pagrindinis kriterijus buvo ne tiek kūrinio kokybė, kiek strategijos naujumas, naujo bendresnio diskurso kūrimas.

Kai galvoju apie dešimto dešimtmečio šiuolaikinį meną, apie kurį mokiaus iš vadovėlių kaip apie nusistovėjusią klasiką, galvoje susikuriu vaizdinį iš objektų, gestiškos tapybos ir labai radikalių akcijų, performansų ir video, kuriuose dokumentalumas ir institucinė kritika, atrodo, pasiekia ribą. Šio dešimtmečio tiek dokumentalumas, tiek institucinė kritika atrodo aprimę ir kartu labiau kompleksiniai, kaip Tau atrodo?

Man atrodo, kad šiame dešimtmetyje menininkai ėmė labai sąmoningai teorizuoti tai, ką jie daro. Nenoriu pasakyti, kad aname dešimtmetyje menininkai kūrė nesąmoningai, jie kūrė apie tai, kas jiems buvo įdomu, aktualu. Natūralu, kad turint galvoje didžiulius anam dešimtmetyje įvykusius politinius, socialinius, ekonominius, kultūrinius pokyčius, menininkai dirbo su tapatybės temomis, intensyviai mąstė apie identiteto klausimus – savo ir kintančios aplinkos santykį. Sakyčiau, kad todėl aname dešimtmetyje labai aktualus tapo sprendžiamų temų klausimas, tuo tarpu šiame svarbus nuolatinis savęs ir savo kūrybos permąstymas meno lauke. Dažnas menininkas stipriai remiasi šiuolaikinėmis kultūros teorijomis, preciziškai apmąstydamas savo kaip menininko poziciją, analizuodamas, kokiame kontekste ir kaip atsiranda jo kūrinys.

Pasijutau keistai, kai bevartydama senosios parodos katalogą, aptikau Česlovo Lukensko instaliacijos „Paskutinė vakarienė“ fotografiją, kurioje taip pat, kaip dabar Žilvino Landzbergo „Aš tai prisimenu kitaip“, ŠMC viduje stovi lubas remiantys medžių kamienai…

…ir nors vizualiai instaliacijos šiek tiek panašios, nors menininkai naudoja panašią medžiagą, bet Lukensko kūrinys paliudija, kad menininkai dešimtame dešimtmetyje daug dirbo su archetipiniais simboliais, universaliomis istorinėmis, mitologinėmis nuorodomis, iš dalies tęsiančiomis sovietmečiu būdingą „Ezopo kalbos“ tradiciją. Štai Lukensko instaliacija vadinasi „Paskutinė vakarienė“ (ar pvz.  Eglės Rakauskaitės „Pinklės. Išvarymas į rojaus“), o Landzbergo „Aš tai prisimenu kitaip,“ toks pavadinimas neužduoda nuorodos į konkretų simbolį, o labiau tam tikrą situaciją, atmintį. Lukensko instaliacija vis dėlto yra labiau objektiška, tuo tarpu Landzbergo man atrodo labiau atmosferinė, performuojanti egzistuojančią erdvę, „įsileidžianti“ žiūrovą užeiti, paliekant daug erdvės savų pasakojimų kūrimui.

Fikcijų sąvoka man atrodo svarbi, nes šiame dešimtmetyje kažkas atsitiko su pasakojimu, su naratyvu. Praeitame dešimtmetyje dar daug naudojama atpažįstamų simbolių, žinia konstruojama per fragmentus, netgi pabrėžiama kūno – ar fizinio, ar socialinio fragmentacija (prisiminkime Rakauskaitės „Meduje.“) Šiame dešimtmetyje galima pastebėti norą grįžti prie vientisų pasakojimų, prie vientisų aplinkų kūrimo, žiūrovui suteikiant nors ir siurrealistinę, bet labai intensyvią, vientisą patirtį.

Daugelio Fikcijų dalyje matomų darbų strategijos atsiradimas šiek tiek susijęs su menininku susidūrimu su poststruktūralistinėmis teorijomis, po kurio imta labai aiškiai formuluoti, kad tikrovė yra konstruktas, kad tikrovių yra daug, jos kuriamos įvairių aplinkos veiksnių – galios, žinojimo sistemų. Menininkai ėmė tuo žaisti ir sąmoningai kurti alternatyvias tikroves, bando perprasti, kaip tas tikrovės konstravimo mechanizmas veikia. Nepaisant to, kad fikcija yra akivaizdžiai sena bet kokios – žodinės ar vaizdinės istorijos pasakojimo priemonė, šis fikcijos, kaip sąmoningo žaidimo su tikrovės kūrimu, aspektas atrodo svarbus kritinis įrankis. Tai akivaizdu Gintaro Didžiapetrio fotografijoje „Gerard‘o Byrne‘o „1984 and beyond“ Vilniaus Dailės parodų rūmuose“, kurioje matome dalį Gerard‘o Byrne‘o parodos ŠMC, kurioje jis eksponavo Niujorko fotografijas, darytas neseniai, bet sukeliančias kelių dešimtmečių senumo įspūdį; Didžiapetrio nespalvotoje neseniai darytoje fotografijoje matoma septinto dešimtmečio architektūros kino salė, taigi išeliminuojama didelė dalis Byrne‘o kūrinio, jis virsta kažkuo kitu ir atsiranda labai daug laikų: aštunto dešimtmečio Niujorko nuojauta, Byrne‘o parodos laikas,1965 metų salės architektūra ir fotografijos darymo laikas prieš kelerius metus. Čia įsiveda galybė laikų, tame pačiame kūrinyje vienu metu egzistuoja daugybė paralelinių istorijų, kurios sukasi aplink tą pačią ŠMC kino salės erdvę.

Taigi, fikcija kaip mėgavimasis pasakojimu, išgalvota istorija, tam tikra tikrovių daugybė atrodo ryškus šio dešimtmečio menininkų praktikoje.

Ar Dainiaus Liškevičiaus „High culture unexplored dream“ ir Kuginio ir Rimšos „Kylant žemyn“ priskyrei prie Fikcijų remdamasi autorių sąmoninga strategija? Iki šios parodos šiuos darbus laikiau Baltojo kubo transformacijos ir kritikos atstovais.

Nenorėjom daryti žanrinio skirstymo, nes jis ir nebūtų niekaip adekvatus – tai yra, į vieną kategoriją sudėti, tarkim, fotografijas, į kitą – instaliacijas. Man atrodė, kad kalbant apie fikcijų arba kitų tikrovių konstravimą svarbūs yra ne tik tekstai, kaip Elenos Narbutaitės istorija, kuri yra jos senelio atmintyje ir perduodama keliauja kaip tam tikras mitas, arba Mindaugo Lukošaičio „Pasipriešinimo“ piešiniai, taip pat pasakojantys istoriją, bet svarbus yra ir vaizdiniai, patyriminiai pasakojimai, kuriant aplinkas – instaliatyvūs darbai, kurie išmuša iš įprastos realybės, iš Balto kubo, iš ŠMC salės, žiūrovui pasiūloma vientisa aplinka, kuri yra visiškai kitokia, nei įprastai. Čia rėmiausi Claire Bishop instaliacijos klasifikacija – ji išskiria siurrealizmo ir dada tradicijoje kuriamas instaliacijas, kurios išmuša iš įprastos realybės ir patalpina į sapno ar kitos istorijos aplinką.

Kaip Fikcijų skyrių praplečia Žilvino Kempino „Double O“ ir kodėl jis atsidūrė pačioje reprezentatyviausioje vietoje, pačioje parodos pradžioje?

Manau, kad Kempino darbas, panašiai kaip Liškevičiaus instaliacija ŠMC kavinėje („If at first you don‘t succeed, try, try again“), ar Narkevičiaus praėjimas („Šventė-Nelaimė“), ar Landzbergo instaliacija, nėra vien objektas, jis įsiterpia ir keičia esamą architektūrą ir erdvės potyrį. Dėl jo vietos – viena vertus, tai buvo parodos dizaino sprendimas. Kai nutarėm, kad Fikcijų skyrius gali būti koridoriuje, tranzitinėje erdvėje, man ta mintis patiko, nes ten galėjo atsirasti darbų, kurie transformuotų šią ŠMC vietą. Tie darbai, kurie reikalauja atstumo, atsitraukimo, kaip ir Kempino instaliacija, turėjo atsirasti aplink laiptus. Man atrodo, kad Kempino darbas atrodo grafiškai langų fone. Kita vertus, jis laiptais pakilusį žiūrovą iškart „pačiumpa,“ įtraukia į parodos realybę, sukelia jausmą, kad patekai kažkur kitur, iškart esi panardinamas į kažkokią kitą istoriją.

Organizuojant  parodą supratome, kad joje bus labai daug dokumentacijos, nes daugelio kūrinių nebus galima atkurti atvežti ar gauti, nes pvz. juos nupirkę muziejai. Tačiau, kaip ir pastebėjai, kad jei praeito dešimtmečio parodoje buvo labai daug objektų, tai šioje parodoje sukurtų tūrinių kūrinių liko visai nedaug, todėl norėjosi rekonstruoti kiek galima daugiau instaliacinių kūrinių, nerodyti vien jų dokumentacijos, kurioje dažnai negali perteikti paveikiausios instaliacinių kūrinių dalies – galimybės patekti į jų vidų.

Ačiū už pokalbį.

Iliustracija viršuje: Žilvinas Kempinas. Double O. 2008, magnetinė juosta ventiliatoriai, įvairūs dydžiai.

Žilvinas Landzbergas. Visa tai prisimenu kitaip. 2009, instaliacija: eglės ir pušies rąstai, mediniai objektai, įvairūs dydžiai.

Antrųjų valdovų rūmų klubas. Antrieji valdovų rūmai. 2009, instaliacija: maketas 85 x 67 x 67 cm, fotografijos, įvairūs dydžiai, plakatai, dokumentai, videofilmas, 11 min.

Parodos ekspozicija, 2010.

Juozas Laivys. Kleopas. 2005, objektas, 52 x 90 x 52 cm.

Coolturistės. Herojų kultui – ne! 2009, performanso dokumentacija.

Nomeda ir Gediminas Urbonai. Pro-testo laboratorija. Nuo 2005, instaliacija: 12 architektūrinių maketų, įvairūs dydžiai, 9 performansai, įvairi trukmė, mados kolekcija.

Darius Mikšys. Abdul Azizo atostogos XI. Nuo 2007, sporto klubas (nuotrauka: Paulius Mazūras).

Laura Garbštienė. Filmas apie nežinomą menininkę. 2009, super 8 mm juosta, pervesta į 16 mm, 11 min.

Artūras Raila. Roll Over Museum / Live. 2004, instaliacija: 4 automobiliai, 4 fotografijos, kiekviena 127 x 127 cm, videofilmas, 17 min.

Parodos ekspozicija, 2010.

Praėjusį penktadienį, spalio 29 d., 18 val. Šiuolaikinio meno centre įvyko Cooltūrisčių grupės  intervencija į šiuo metu Šiuolaikinio meno centre veikiančią parodą  „Lietuvos dailė 2000-2010: dešimt metų“.  Šį kartą Cooltūristės nesislėpė po kaukėmis ar kostiumais, o atvirai dėstė savo poziciją parodos atžvilgiu: kuratorė ir meno kritikė Laima Kreivytė tapo nesamdyta parodos gide, į parodos naratyvą įterpiančia į jį nepatekusius darbus. Tokiu būdu Cooltūristės sukūrė savąjį, „mažąjį“ šiuolaikinio Lietuvos meno pasakojimą didžiojo struktūroje. „Vaikštynių metu ieškosime pirmosios naujojo tūkstantmečio dekados meno pulso.“, – kvietime į ekskursiją žadėjo Cooltūristės.

Parodos gidė drauge su grupe įvarių kūrinių reprodukcijomis papildė kone visas parodos dalis – „Fikcijas“, „Apropriacijas“, „Dokumentalumą“.

„Fikcijose“ atsidūrė Gintaro Didžiapetrio fotografijų „Namai“ (2006 m.) reprodukcija su greta išvardintu parodų, kuriose dalyvavo jaunasis menininkas, sąrašu. Greta Liudviko Buklio darbo pakabinta Jurgos Barilaitės instaliacijos „Audra stiklinėje“ (2003 m.) dokumentacija.

„Apropriacijas“ papildė  Eglės Gandos Bogdanienės (su Ahmadu Husainu) „Pasas“ (2006 m.), Aistės Kirvelytės „Dailininkės prie molbertų“ ir „Dailininkų savigynos būrys“  (2007 m.) piešinių kopijos, Kosto Bogdano (jaun.) nerealizuotas šviesos projektas „Klajda“ (2008 m. ), Laisvydės Šalčiūtės  darbas „Monos Lizos fotosesija. Tai, kas verčia mus tikėti“ (2008 m.), kuris 2008 metais buvo eksponuotas Lietuvos dailininkų sąjungos 2-oje tarptautinėje grafikos bienalėje „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ kone toje pačioje vietoje ŠMC  antrajame aukšte. Minėtąją parodos dalį taip pat papildė Cooltūrisčių darbas „Mis(s)apropriacija“ (2005 m.) bei gidės pristatytas parodos „Nekaltas gyvenimas“  katalogas, sumaketuotas pagal to meto žurnalo „Veidas“  dizaino kanonus, ant kurio viršelio puikuojasi toje pačioje parodoje veikusios Patricijos Jurkšaitytės ir Leilos Kasputienės „Grožio laboratorijos“ (2000 m.) „klientės“ nuotrauka.

Į „Dokumentalumo“ dalį, Cooltūrisčių manymu, nepelnytai nepateko Jurgos Barilaitės performanso „Būtinoji gintis“ (2001 m.) video dokumentacija, Alinos Melnikovos performansas „Atpažinimas. Nebučiuok manęs, aš tą galiu padaryti ir pati“ (2007 m.), Kęstučio Grigaliūno knygoje „Mirties dienoraščiai“  (2010 m.) surinkti Lietuvos Respublikos piliečų, nukentėjusių nuo pirmosios sovietinės okupacijos, portretai, rasti KGB archyvuose. Visų šių kūrinių dokumentacijos nuotraukų pavidalu (išskyrus Kęstučio Grigaliūno knygą, atsidūrusią greta Andrew Mikšio Vilniaus Kirtimuose įsikūrusius romus dokumentuojančios serijos „Baxt“) įsiterpė į dešimtmečio Lietuvos dailės parodą.

Paskutinysis nesamdytos gidės pristatytas (ne)sąmoningos apropriacijos pavyzdys – kino kritikės Živilės Pipinytės Kalvarijų turguje nupirkta ir ekskursijos vedėjai padovanota tapytojos Fridos Kahlo kūrinio reprodukcija, kurios nugarinėje dalyje priklijuotas spausdinimo mašinėle parašytas darbo pavadinimas: Shishkin „Sosnovyj bor“. Šiuo gestu užbaigdama ekskursiją Cooltūristes atstovaujanti Laima Kreivytė tarsi priminė, jog konceptualiai įdomių kūrinių galima rasti ne tik ŠMC ir siauroje Vilniaus senamiesčio teritorijoje.

Artnews.lt dalinasi fotopasakojimu, kuris galbūt taps vienu iš nedaugelio šios Cooltūrisčių intervencijos į ŠMC veikiančios parodos struktūrą įrodymu:

Visos nuotraukos © Artnews.lt.

Šiuolaikinio meno centre pasibaigusi paroda „Lietuvos dailė: 2000-2010“, sukėlusi tiek viešų ir asmeninių diskusijų, aistrų ir būtinybę dar kartą šaltai  permąstyti pačios institucijos vietą ir vaidmenį Lietuvos meno scenoje bei jau anekdotu tapusio autentiško „dailės“ termino vartojimą, yra per svarbi, kad ateityje išliktų tik šios polemikos pavidalu. Juk kita paroda įvyks tik po dešimties metų. Galbūt ji jau nesivadins „dailės“ paroda (arba tyčia taip vadinsis), galbūt jau nebebus Artnews.lt, o gal atvirkščiai – pakviesime skaitytojus „gyvai“ pasivaikščioti po ekspoziciją mūsų paruoštame 3 D videoreportaže.

Kaip ten bebūtų,  šiandien turime Evaldo Janso, vieno iš „Lietuvos dailė: 2000-2010“ dalyvių, parengtą video pasakojimą, kuriame greta kuratorių pristatomos institucijų pozicijos išvysime ir meno kritikės ir kuratorės Laimos Kreivytės kritines pastabas, vainikuojančias visą su šia paroda susijusį nuomonių debesį.

Šį videoreportažą skiriame tiems, kurie nespėjo parodoje apsilankyti, tėvams, gyvenantiems ne Vilniuje ir tiems lietuviams užsienyje, kurie svetimos kultūros glėbyje vis dar prisimena savo pirmųjų susitikimų su menu vietas, paliktas Lietuvoje.

Sausio 13 d., penktadienį, 18:00 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) bus atidaryta paroda „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą…“, skirta Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo jubiliejui paminėti.

Parodą sudaro specialiai dvylikai menininkų šia tema užsakyti kūriniai, taip pat ir kitų norinčių dalyvauti parodoje tapytojų kūriniai.

Parodos motto – Donelaitis ir jo epocha, jo literatūrinis palikimas, „Metų“ interpretacija. Poema „Metai“ yra įtraukta į Europos literatūros šedevrų sąrašą. 2014 – ieji metai, kai bus minimos 300 – sios rašytojo gimimo metinės – Lietuvoje paskelbti K. Donelaičio metais. K. Donelaitis ir  M. Mažvydas – dvi didelės asmenybės, tiltai, kurie jungia Lietuvos istorinę atmintį su Prūsija. Šalia nutautintos ir dabar jau išnykusios prūsų tautos ištisus šimtmečius gyveno lietuviai, Prūsijoje buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga. Be K. Donelaičio neįsivaizduojamas mūsų tautos literatūrinis palikimas.

Kaip šiandien menininkai traktuoja K. Donelaitį ir jo epochą, jo kūrybą? Kaip mes sugebame į tai pažvelgti pro laiko dulkes, nutrindami nuo mokyklos suolo uždėtą scholastinį apnašą? Į tuos klausimus bando atsakyti vieni įdomiausių vidurinės ir jaunosios kartos Lietuvos menininkų. Tikimės, kad šių tapytojų kūryba praplės ir praturtins žiūrovo susikurtą K. Donelaičio asmenybės, jo kūrybos ir laikmečio įvaizdį bei mums primins mūsų istorinio palikimo svarbą.

Ši paroda yra tęstinio projekto dalis, visas projektas vyks ketverius metus, o 2014 metais, kai minėsime poeto jubiliejų, bus surengta didelė tapybos, skulptūros ir grafikos paroda, bus išleistas katalogas.

Parodoje dalyvauja: Žygimantas Augustinas, Arvydas Baltrūnas, Ina Budrytė, Linas Cicėnas, Kunigunda Dineikaitė, Ričard Filistovič, Eglė Gineitytė, Patricija Jurkšaitytė, Paulius Juška, Dalia Kasčiūnaitė, Aistė Kirvelytė, Linas Liandzbergis, Sigita Maslauskaitė, Mantas Maziliauskas, Simonas Skrabulis, Arūnė Tornau.
Parodos kuratorė: Arūnė Tornau.

Paroda veiks iki vasario 3 d.

Gruodžio 13 d. galerijoje „Vartai“ pradeda veikti paskutinioji šių metų paroda „Viražai“. Joje pristatoma gerai žinomų Lietuvos šiuolaikinių meninkų Žilvino Kempino, Svajonės ir Paulius Stanikų, Evaldo Janso, Patricijos Jurkšaitytės, Ugniaus Gelgudos, Andriaus Zakarausko, Eglės ir Godos Budvytyčių bei Ievos Misevičiūtės kūryba. Ši paroda yra metonimiška – kai kurie joje esantys menininkai ir kūriniai atspindi galerijos praėjusių metų veiklą, kai kurie – galbūt nužymės ateities planų gaires.

Parodos pavadinime esantis žodis „viražas“ [pranc. virage < virer - pa(si)sukti] šios parodos kontekste atgimsta kaip daugybės skirtingų posūkių (galimybių) metafora. Kiekviena paroda yra ir būsena, ir jos galimybė. Tai ir menininko kūrybos etapo fiksavimas, ir to etapo stimuliavimas, paskatinimas. Todėl šioje parodoje pristatomi kūriniai neiliustruoja vientisos koncepcijos, bet provokuoja žiūrovą pažvelgti į žymių šiuolaikinio meno kūrėjų kūrinius kaip į dinamišką kūną, kurio suvokimas priklauso nuo individualiai pasirinkto žiūros taško, kuriame stabtelėję pasirinksime atlikti posūkį, viražą.

Parodoje pristatomų menininkų kūryba remiasi skirtingomis meninėmis strategijomis ir nagrinėja skirtingas temas.

Žilvinas Kempinas (g. 1969) Niujorke gyvenantis, tarptautinį pripažinimą pelnęs menininkas, savo kūryboje originaliai taikantis minimalizmo ir oparto estetikos principus. 2009 m. atstovavo Lietuvai 53-iojoje Venecijos bienalėje, yra pristatęs savo kūrybą tokiose institucijose kaip Leme (San Paulas), Yvon Lambert (Niujorkas), Spencer Brownstone Gallery (Niujorkas), Kunsthalle Wien (Viena); Palais de Tokyo (Paryžius); P.S.1 Šiuolaikinio meno centre (Niujorkas). MoMA (Niujorkas); 6-oji Liverpulio bienalė (Jungtinė Karalystė); Yvon Lambert (Paryžius, Niujorkas) Lunds Konsthall (Lundas, Švedija); Nam June Paik Art Center (Yongin Citz, Korėja), Manifesta 7, Bolzano (Italija).

Paulius (g. 1962) ir Svajonė Stanikai (g. 1961) – Paryžiuje gyventantys tarpdisciplininio meno kūrėjai, nagrinėjantys egzistencinę būties temą ir reflektuojantys ją per meilės, aistros, mirties, kančios, nuodėmės, kūno, lyties potemes. 2003 m. atstovavo Lietuvą 50-oje Venecijos bienalėje. Yra surengę parodas tokiose institucijose kaip White Box (Niujorkas); Centre Pompidou (Paryžius); Other gallery (Šanchajus), 6-oji Liverpulio bienalė (Jungtinė Karalystė) ir kt.

Evaldas Jansas (g. 1969) gyvena ir dirba Vilniuje. Janso kūrybos strategija yra autobiografiška, transgresiška ir perteikianti autentišką menininko kasdienybę.

Patricija Jurkšaitytė (g. 1968) išsiskiria apropriacijos ir interpretacijos taikymu, konceptualiu požiūriu į tapybos mediją.

Andriaus Zakarausko (g. 1982) tapyba remiasi tapybos proceso ir tapytojo savirefleksija.

Ugniaus Gelgudos (g.1977) kūrinių raiškos priemonė yra fotografija, per kurią reflektuojamos vaizdinės atminties ir reprezentacijos problemos.

Eglės ir Godos Budvytyčių bei Ievos Misevičiūtės trio (Coro Collective) remiasi kolaboracija ir konceptualiu požiūriu į aplinką. Šiuo metu menininkės dirba atskiruose laukuose ir nagrinėja skirtingas temas.

Parodos kuratorės: Danutė Gambickaitė ir Jolanta Marcišauskytė – Jurašienė

Vasario 20 d. Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, duris atvėrė Lietuvos šiuolaikinio meno paroda „Didesnio dalis“, kuruota Valentino Klimašausko ir Kęstučio Kuizino.

Parodoje dalyvaujantys menininkai: Aidas Bareikis, Gintaras Didžiapetris, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Donatas Jankauskas, Patricija Jurkšaitytė, Žilvinas Kempinas, Juozas Laivys, Dainius Liškevičius, Mindaugas Lukošaitis, Raimundas Malašauskas, Darius Mikšys, Deimantas Narkevičius, Mindaugas Navakas, Audrius Novickas, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Darius Žiūra.

Parodos „Didesnio dalis“ užduotis buvo surinkti dvidešimties žymiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkų kūrinių rinkinį. Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai 2013 metų antrąjį pusmetį proga šis rinkinys keliaus po įvairias pasaulio galerijas ir muziejus. Projekto kuratorių pakviesti menininkai specialiai šiai kolekcijai pasiūlė po skaitmeninį atspaudą, kuriame panaudojo vieną iš žymiausių, etapinių, labiausiai ikoninių savo kūrinių ar jo dokumentaciją.

Projekto „Didesnio dalis“ pavadinimo idėja yra susijusi su poetiniu metonimijos terminu, tad kolekcija kalba apie fragmento galimybę atstoti visumą: apie tikriausiai iki galo nerealizuojamas šio rinkinio ambicijas dvidešimčia kūrinių pažymėti dviejų paskutinių dešimtmečių Lietuvos šiuolaikinio meno istorijos punktyrus, apie tuojau prabėgsiantį laiko tašką, iš kurio žvelgiant buvo daromi minėtų punktyrų žymėjimo sprendimai, apie neįmanomumą atrinkti dvidešimt „žymiausių“ menininkų ar kūrinių, apie santykius tarp fragmento ir viso kūrinio ar visos menininko kūrybos. Ši kolekcija liudija ir tai, kad Lietuvos šiuolaikinis menas neapsiriboja vien tik Lietuvoje kuriančiais menininkais – beveik trečdalis projekte dalyvaujančių menininkų didžiąją metų dalį praleidžia ne Lietuvoje, o ir gyvenantys Lietuvoje yra nuolatiniai tarptautinių parodų dalyviai.

Į šią kolekciją produktyvu žvelgti ir naudojantis anonso metafora.  Anonso žanras yra plačiai taikomas kino ir televizijos industrijoje, kur filmai pristatomi plakato ir trumpo vaizdo klipo formatais. Šiuolaikiniame mene plakatai, trumpi filmai, ar, pavyzdžiui, knygas reklamuojantys jų aplankalai gali pakeisti patį kūrinį arba tapti lygiaverčiais savarankiškais kūriniais. Į šį projektą pakviesti menininkai, taikydami anonso principus, sukūrė vienodo formato atspaudus – naujus kūrinius, kuriuose panaudojo fragmentus iš savo anksčiau sukurtų darbų. Šie atspaudai, kuriuose atpažįstame žinomas fotografijas, kadrus iš filmų, piešinius, instaliacijų, performansų ir parodų dokumentacijas, meninius projektus anonsuojančius plakatus, parodoje eksponuojami nurodant savarankiškam meno kūriniui būdingą informaciją – autorių, pavadinimą ir fizinius kūrinio parametrus.

Jei ir kiltų abejonių, ar dalis arba fragmentas gali atstoti visumą, kolekcijos sudarytojai nuoširdžiai tiki, kad šiuose dvidešimtyje kūrinių tikrai atsiskleidžia Lietuvos menininkų naudojamų išraiškos priemonių įvairovė. Be abejo, kartu šie kūriniai yra tik dar didesnės įvairovės dalis, tik pažinties pradžia ar kvietimas išsamiau pasidomėti menininkų kūrybinėmis biografijomis bei platesniu Lietuvos šiuolaikinio meno kontekstu.

Parodos dizainą kūrė Jurgis Griškevičius.

Projekto iniciatorius: Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

Kovo 5 d., antradienį,  18 val. galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) atidaroma Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“.

Po išlauktos pauzės, galerijoje VARTAI, kovo pradžioje atidaroma personalinė tapytojos Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“, kurioje eksponuojama naujausia menininkės tapyba ir objektai. Paroda simboliškai suskirstyta į skirtingus siužetus diktuojančias dalis – „Olandiškos istorijos“ ir „Versalio sodai“, kurios gali būti keičiamos, pergrupuojamos, ar, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, sujungiamos į vientisą naratyvą.

Pasitelkdama savitą logiką ir strategijas Jurkšaitytė pertapo senųjų meistrų darbus, visiškai juos pakeičia, išvalo interjerus nuo varginančiai reikšmingų pirmaplanių žmonių figūrų, išlaisvina juos nuo simbolių palikdama tik menkutes nuorodas į pirminį šaltinį ir pasmerkdama postmodernistinių interpretacijų žaidimams apie pakartojimo pasikartojimą, arba kopijos kopiją.Tiek ankstyvesniuose, tiek naujausiuose darbuose menininkė naudojasi jau sukurtais vaizdais. Juos randame meno istorijos vadovėliuose, garsiausiuose pasaulio muziejuose, ar kažkokiu būdu užstrigusius savo pačių sąmonėje.

XVII a. Olandijoje ypač išpopuliarėjo nedidelio formato žanrinė tapyba skirta miestiečių gyvenamiesiems kambariams, o mažus formatus pamėgę meistrai imti vadinti „mažaisiais olandais“. P. Jurkšaitytė transformuoja mažųjų olandų paveikslus, deformuota senųjų meistrų technika pertapo kūrinių interjerus, pasiskolindama šviesą, interjero detales, baldus. Senovinių namų ar koplyčių interjerus menininkė perkelia į sovietinių gamyklų cechus, virtusius dėvėtų baldų iš Olandijos parduotuvėmis. Įdomu stebėti kaip kinta menininkės vaizdų konstravimo principai. Ir nors Jurkšaitytė naujuosiuose darbuose lieka ištikima seniesiems meistrams, žaidimas erdve ir laiku tampa žymiai pastebimesnis. Paveikslo erdvė konstruojam taip, tarsi vaizdas būtų fiksuojamas nežemiškų jėgų, kurios sklando ore pakilusios nuo žemės tiek, kad pabrėžtų savo nematerialumą, bet nebūtų per arti dievo.

Naujausių P. Jurkšaitytės tapybos darbų pirmvaizdžiais dažnu atveju tampa nebe kūrinių reprodukcijos, o senovinių baldų krautuvės interjerai, kurie jau patys savaime imituoja kažką, kas galėtų būti vadinama autentiška ir galėtų būti laikoma vertybe, vien todėl, kad istorija, visuotiniu sutarimu, neginčijamai laikoma vertybe. Tačiau, tiek senosios Olandijos, tiek Sovietų sąjungos meno, architektūros vaizdinių turime tiek, kad manipuliavimas juos supinant, jungiant ir perkeliant į dabartį tampa panašus į sapną priklausantį nuo paties sapnuotojo. Menininkė išlaiko originalius mažųjų olandų kūrinių formatus, kurie iš pirmo žvilgsnio yra visiškai svetimi baltoms šiuolaikinėms ekspozicijų erdvėms.

Parodoje tapybos ekspoziciją papildo „Versalio sodai“ – odinių bokštelių instaliacija. Objektai pagaminti imituojant odinių Chesterfieldo sofų, raštų dizainą. Chesterfieldo sofos, populiarios XVIII a. aristokratijos interjeruose parodoje virsta kūgio formos dalimis iš kurių konstruojamas atskiras naratyvas. Skirtingai komponuojami objektai kelia įvairias asociacijas, nuo Versalio rūmų sodų alėjos, gotikinės katedros bokštų iki lietuviškų tujų gyvatvorės, ar šokoladinių triufelių dėžutės – to kas vienaip ar kitaip susiję su turtingo ir patogaus gyvenimo vaizdiniais.

Paroda veiks iki balandžio 5 d.

Iliustracijoje: Patricija Jurkšaitytė, Olandiškos istorijos 2, 2011. Aliejus, drobė, 101 x 47 cm.

Olandija yra viena iš tų valstybių, kuriuos vaizduotėje apibrėžtos ryškiau nei žemėlapyje. Tokios valstybės – konstruktai atrodo pažįstamos dar iki jas aplankant, todėl stovint jų tikrovės vidury viskas pradeda atrodyti truputį nerealu. Jau vaikystėje turėjau įsivaizduojamą Olandiją, tą, kurioje tulpės, malūnai ir sūris. Paauglystėje visą šalį reiškė raudonai nušviesta Amsterdamo laisvė, kuria nebūčiau galėjusi ir mokėjusi pasinaudoti. Vėliau mintyse susiklostė kraštas, kuriame kadaise juokingi bruegeliški žmogiukai šmirinėjo po miestus, sustodami paskanauti subtilių natiurmortinių vaišių, o dabar gyvena apsistatę Droog dizainu švarios architektūros namuose. Prireikė kelių vizitų, kad įsivaizduojamą Olandiją išstumtų tikroji…

Patricijos Jurkšaitytės olandiška istorija kur kas rafinuotesnė nei mano. Ji suformuota ne stereotipų ir padrikų įsivaizdavimų, o sistemiškų žinių ir išmanymo, atsiskleidžiančio smulkiais potėpiais. Dailininkei svarbus ne tik vaizdas, bet ir jo formatas: kamerinis, atitinkantis senųjų meistrų sumanymus ir, ką besakytumėte, pridedantis intymumo. Dalyje paveikslų vaizduojami dailininkės pamėgti „nurengti“ interjerai, žinomų kūrinių fonai be veikėjų. Kituose – olandiškų baldų parduotuvės, angariškose erdvėse talpinančios dar tik būsimus interjerus. Kone nevalingai prisimenu Charlie Kaufman filmą „Sinekdocha, Niujorkas“. Likimo spardomas režisierius užsibrėžia pastatyti brutaliai tikrovišką spektaklį apie patį gyvenimą ir susiradęs didžiulį angarą jame įkurdina visą scenografinį Manheteną. Per septyniolika repeticijų metų režisierius vis prieina tą tašką, kuriame pradeda statyti spektaklį, ir netikrame Niujorke tenka pastatyti dar vieną miestą, ir dar vieną, ir dar vieną… Baldų parduotuvė net ir kokybiškai imituodama interjerą tik lėkštai pamėgdžioja gyvenimą, kuris vyks jame, kūnų trajektorijas ir judesius, momentus, kai sėdamasi ar kylama, gulama ir apsisukama. Joje patį gyvenimą galima tik vaidinti, ir vaidinant suprasti, kad matant save neįmanoma atlikti natūralų judesį. Būtent situacijos nenatūralumas atrodo persmelkęs Patricijos Jurkšaitytės tapybą. Nenatūralu matyti tuščius kambarius ir sodus, skirtus apreiškimams. Nenatūralu matyti Olandiją, sutelktą į kėdę ir salėje po salės atsikartojančią. Rodos, kad tarsi butaforiniame Manhetene atkūrinėjant gyvenimą, bandoma struktūruotais veiksmais suprasti tai, kas galiausiai neturi jokios struktūros ir logikos, kas vyksta ir vystosi savaime.

Nenuginčijamas ir vaizdų scenografiškumas. Veikėjų apleisti interjerai, pasirodo, yra nepaprastai suaugę su savo siužetais – vienišas senovinis kambarys atrodo kažkaip klaidingai, jame dar justi ką tik atlikto veiksmo sukeltas vėjas. Tuštumą norisi pildyti jei ne vaizduote, tai savimi. Truputį sutrikdo ir  „Versalio sodų“ kūgiai, parodijuojantys Chesterfieldo sofas, iš paveikslo išlipantys į sales. Atsikartodami ir realybėj, ir paveikslo plokštumoje jie tarsi patvirtina, kad taip, čia kuriamas atskiras pasaulis, kad čia įėjusi nebepriklausau galerijos erdvei. Nors parodos aprašyme trumpai bandoma atkreipti dėmesį į neva priešpriešą tarp ekspozicijos erdvės („baltos“ ir „šiuolaikinės“) ir senoviškų kūrinių formatų bei medžiagų, tačiau šis kontrastas neįvyksta. Švelnūs palubės frizai ir greitosiomis mestas žvilgsnis į galerijos balkoną neleidžia pamiršti, kad esu sename pastate. Tarp dabarties ir klasikos balansuojanti tapyba susišaukia su taip pat alsuojančiomis salėmis. Iš Olandijos, Prancūzijos, Anglijos įvaizdžių čia susikonstruoja nauja šalis – švelnios prabangos, rafinuoto potėpio ir daugybės nutylėjimų.

Tačiau vis tiek turiu prisipažinti, kad visa Patricijos Jurkšaitytės paroda, visas jos metapasaulis man tiesiog praslysta pro akis. Galbūt tai vien asmeninis „nuopelnas“, tačiau po kurio laiko parodoje apima jausmas, lyg skaityčiau istorinį romaną be veikėjų – viskas nepaprastai gražu, intelektualu ir atidirbta, tačiau galiausiai visiškai nebeįdomu, nes kiek gi galima žiūrėti į iš tikrųjų tau neprieinamą peizažą? Būtent istorijos pasigendu „Olandiškose istorijose“, ir ne todėl, kad niekinčiau tuštumą ar tylą. Tiesiog čia, užuot atstojusi milijonus žodžių ar minčių, užuot buvus visa užpildanti ir pati sau pakankama, toji tyla skamba spengiančiai ir primena apie klaikų veiksmo ir intrigos stygių.

Tokioje tylioje aklavietėje būtų galima dar užsilikti, ieškoti nerimo, tuštumos ir išnykimo baimės. Kai butaforijos nesuskaičiuojamai kartojasi savyje, esi pasmerktas mirti vienoje iš jų, kažkokios atskiros realybės kiaute. Vietoj kambary veikusių kūnų galėčiau matyti iš jų išneštuosius, ir taip olandiška, prancūziška ar angliška istorija virstų kitos neegzistuojančios šalies pasakojimu. Banalokas tas memento mori  prieskonis, bet gal jis paskatintų į kiekvieną kambarį užeiti, užuot patrypčiojus tarpdury laibom vaizduotės kojom… Bet tai intensyvi asociacija, gal net per daug emocionali ir poetiška šitam jautriai sukonstruotam pasauliui. Tad tebūnie taip. Gal kažkur tyloje ir girdisi tikra olandiška istorija.

Paroda galerijoje „Vartai“ veiks iki balandžio 7 d.

Arturos Valiaugos nuotraukos.

Kultūrinę Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai programą Londone užvedė akordeonininkas Martynas Levickis su grupe. Pagreitį ji įgavo „12 Star Gallery“, kur liepos 2 d. prasidėjo Valentino Klimašausko ir Kęstučio Kuizino kuruota paroda „Didesnio dalis. Lietuvos šiuolaikinis menas“. Joje eksponuojami dvidešimties žymiausių šiuolaikinių lietuvių kūrėjų skaitmeniniai darbų atspaudai.

Šią parodą atidarė Justės Kostikovaitės kuruojamas įvykis CAKE, suteikęs galimybę pasidairyti po parodą ir patirti jos sklaidą. „Cake“ dalyvavo Jungtinės karalystės ir Lietuvos menininkai: Davidas Raymondas Conroy’us, Robertas Narkus, Ilona Sagar ir  Laimonas Zakas.

Video menininkas ir fotografas Laimonas Zakas CAKE’ui sukūrė Facebook’o paskyrą, kuri atskleidė įvykio veidą viešuomenei. Dėl Laimono Zako Glitchr’ų ši paskyra tapo autonomišku įvykiu (nors yra tiesiogiai susijusiu tiek su CAKE’u, tiek su paroda „Didesnio dalis. Lietuvos šiuolaikinis menas“), patiriamu paspaudus mygtuką „Join‘.

Fotografo Roberto Narkaus „Turbulencija“ sugėrė atsitiktinumus bei aplinkybes ir virto kolektyviniu performansu, kurio metu 12 žmonių prie konferencinio stalo rūkė elektronines cigaretes. Europos sajungoje galiojantis draudimas rūkyti pagimdė naują produktą, dar labiau plečiantį rūkymo viešoje vietoje galimybes ir skatinantį potraukį nikotinui.

Davidas Raymondas Conroy’us tęsė autentikos bei nuoširdumo tyrimą ir CAKE’ui sukūrė performatyvią skulptūrą „Thinking about something that we can’t imagin“: LCD televizoriuje rodomoje video ištraukoje astrnomas Karlas Saganas pasakojo apie nematomas dimensijas, kurias bandome apmąstyti nors net negalime įsivaizduoti.

Performanse „Conflict and Resolution“ Ilona Sagar kartu su aktoriumi skaitydama tekstą skleidė įvairius garso trikdžius, pavyzdžiui kando obuolį ar staigiai keitė garsą. Šie trikdžiai žiūrovų dėmesį blaškė ir kreipė gręžtis į netipines galerijos erdvės detales: koridorius ir biurus.

Parodos darbų autoriai: Aidas Bareikis, Gintaras Didžiapetris, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Donatas Jankauskas, Patricija Jurkšaitytė, Žilvinas Kempinas, Juozas Laivys, Dainius Liškevičius, Mindaugas Lukošaitis, Raimundas Malašauskas, Darius Mikšys, Deimantas Narkevičius, Mindaugas Navakas, Audrius Novickas, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė, Nomeda ir Gediminas Urbonas ir Darius Žiūra.

Paroda veiks iki liepos 12 dienos, darbo dienomis nuo 10 iki 18 valandos.

Nuotraukų autorius Max Creasy.

Rugsėjo 4 d., ketvirtadienį, Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ I aukšte (Maironio g. 3, Vilnius) kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus pirmą kartą Lietuvoje pristato „Meno terminalą“, žaismingai apžvelgiantį Lietuvos šiuolaikinį meną per šešiolika jo stereotipų – fenomenų ir menininkų.

Tai pirmoji „Meno terminalo“, iki šiol eksponuoto užsienyje, paroda Lietuvoje.

Vengiant atidarymui įprastų kalbų, lankytojams bus įteikti asmeniški ir išsamūs laiškai, adresuoti „žiūrėtojams“, „stebėtojams“ ir „vertintojams“ – taip kuratoriai charakterizuoja meno publiką. Vokuose esančios instrukcijos supažindins, kaip naudotis pagrindiniu parodos eksponatu. Tokie informaciniai terminalai pasitinka įstaigų, bankų, viešbučių, oro uostų lankytojus ir siūlo paspaudimu rinktis norimą paslaugą.

Savo ruožtu „Meno terminalas“ suprogramuotas kaip informacinis žaidimas-klausimynas. Jis kviečia interaktyviai pažinti kultūrinius stereotipus ir šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos ar įvaizdžio. Galiausiai – sužinoti šį tą apie save ir savo požiūrį į meną.

Anot projekto sumanytojų, „Meno terminalas“ suteikia galimybę aprėpti plačias kūrėjų ir suvokėjų gretas. Lyg netradiciniu būdu parašyta recenzija jis glaustai apibendrina jų kūrybą bet kokio kultūrinio, meninio pasirengimo lankytojui. „Jūsų požiūris – mūsų koncepcija“, – teigia kuratoriai.

Naudodami kičo estetikos elementus, I. Kazakevičius ir V. Poškus konstruoja „parodas parodoje“, hiperbolizuoja menotyros ir kuratorystės funkcijas: vertinti, bendradarbiauti, organizuoti, tirti ir pan.

Atskaitos tašku pasirinkę oksimoroną „linksmoji melancholija“, tradicinį meno kūrinių eksponavimą kuratoriai pasiūlė keisti formule, kuri vizualiai išreiškia lietuviškąją melancholijos fenomeno versiją.

Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno terminale“ kūryba ir asmeninėmis savybėmis įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Sofija Gideikaitė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis ir Marius Zavadskis.

Kuratoriai ketina projektą tęsti, kurti naujas „Meno terminalo“ programas ir pristatyti projektą bei temines parodas kitose meno erdvėse. Antrasis susitikimas – šį gruodį Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijoje. Išsamiau apie „Meno terminalą“ – projekto interneto svetainėje www.art-terminal.com.

Gruodžio 16 d. 18 val. Vilniuje, „Pamėnkalnio“ galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus pristato naujausią, dvejus pastaruosius metus rengtą projekto „Meno terminalas“ versiją, kuri žaismingai apžvelgia Lietuvos šiuolaikinį meną per šešiolika jo stereotipų – fenomenų ir menininkų.

Meno terminalas – tai kritikų Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus sukurtas įrenginys, skirtas prezentacijos kultūrai pažinti ir skleisti. Jis kviečia interaktyviai pažinti kultūrinius stereotipus ir šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos ar įvaizdžio. Galiausiai – sužinoti šį tą apie save ir savo požiūrį į meną.

Anot projekto sumanytojų, „Meno terminalas“ suteikia galimybę aprėpti plačias kūrėjų ir suvokėjų gretas. Lyg netradiciniu būdu parašyta recenzija, jis glaustai apibendrina jų kūrybą bet kokio kultūrinio, meninio pasirengimo lankytojui. „Jūsų požiūris – mūsų koncepcija“, – teigia kuratoriai.

Naudodami kičo estetikos elementus, I. Kazakevičius ir V. Poškus konstruoja „parodas parodoje“, hiperbolizuoja menotyros ir kuratorystės funkcijas: vertinti, bendradarbiauti, organizuoti, tirti ir pan. Todėl šalia parodos-recenzijos pačiame meno terminale, lankytojams siūlomos paralelinės šios prezentacijos versijos: fikcinių menininkų fetišų kolekcija bei svarbesnių Lietuvos meno istorijai autorių kūrinių gintaru inkrustuota konversija į „liaudies kalbą“.

Atskaitos tašku pasirinkę oksimoroną „linksmoji melancholija“, tradicinį meno kūrinių eksponavimą kuratoriai pasiūlė keisti formule, kuri vizualiai išreiškia lietuviškąją melancholijos fenomeno versiją. Formulė, pasak kuratorių, yra redukuotas meno kūrinys. Kurdami formulę, kuratoriai naudoja „gražinimo“ ir grąžinimo principus: meno kūrinys ar koncepcija yra tol gražinami, kol pradeda atitikti vartotojų nuostatas, t.y. jie yra „grąžinami“ vartotojui, kurio lūkesčiais buvo pasinaudota.

Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo Rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno terminale“ kūryba ir asmeninėmis savybėmis įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Sofija Gideikaitė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis ir Marius Zavadskis.

Išsamiau apie „Meno terminalą“ – projekto interneto svetainėje www.art-terminal.com.

Paroda Pamėnkalnio galerijoje veiks iki sausio 7 dienos.

Kovo 6 d., penktadienį, 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus pristatys projektą „REMAKE, arba MENO TERMINALAS: MELANCHOLIJA.LT“, žaismingai apžvelgiantį Lietuvos šiuolaikinį meną ir šešiolika jo stereotipų – fenomenų ir menininkų.

Renginyje laukiami visi, tokie skirtingi ir panašūs, kuomet tenka ką nors vertinti. Paroda adresuota būtent „žiūrėtojams“, „stebėtojams“ ir „vertintojams“ – taip kuratoriai charakterizuoja meno publiką. „Meno terminalas“ kalba apie bet kurio parodinio projekto pri(si)statymo problemą; apie tai, su kuo susiduria menininkas, institucija, kuratorius, parodai persikeliant iš vienos vietos ar konteksto į kitą – ar tuo metu keičiasi jos motto, manifestas, ar atsiranda pokyčių koncepcijoje, kas yra pridedama, o kas išnyksta? Paroda – tai bandymas sukurti universalią formulę, kurią naudodamas kiekvienas žmogus, nepaisant jo socialinio statuso, intelektinio konteksto, išsilavinimo ir tautybės, galės perprasti šiuolaikinio meno galvosūkius. „Jūsų požiūris – mūsų koncepcija“, – teigia kuratoriai.

„Meno terminalas“ suprogramuotas kaip informacinis žaidimas-klausimynas arba netradiciniu būdu parašyta recenzija. Jis kviečia interaktyviai pažinti kultūrinius stereotipus ir šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos ar įvaizdžio. Galiausiai – sužinoti šį tą apie save ir savo požiūrį į meną.

Naudodami kičo estetikos elementus, I. Kazakevičius ir V. Poškus konstruoja „parodas parodoje“, hiperbolizuoja menotyros ir kuratorystės funkcijas: vertinti, bendradarbiauti, organizuoti, tirti ir pan.

Atskaitos tašku pasirinkę oksimoroną „linksmoji melancholija“, tradicinį meno kūrinių eksponavimą kuratoriai pasiūlė keisti formule, kuri vizualiai išreiškia lietuviškąją melancholijos fenomeno versiją.

Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno terminale“ kūryba ir asmeninėmis savybėmis įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Sofija Gideikaitė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis ir Marius Zavadskis.

Vietoje kūrinių kiekvienam jų yra skirta trumpa biografija, stiklo dėžė, kurioje saugomas vienas objektas arba fetišas – batas, plaukų gumytė, žmogaus kaukolė, senas teptukas ar aplamdyta pasakų knyga – tarsi asmeninis dailininko daiktas, ir vienas paveikslas, kuriame gintaru yra išryškintos pagrindinės detalės – parodos organizatorių perkurta, hiperbolizuota visos menininko kūrybos metafora.

Išsamiau apie „Meno terminalą“ – projekto interneto svetainėje www.art-terminal.com. Paroda yra projekto „Pažink svetimšalį“, įgyvendinamo pagal 2007–2013 m. Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną programą, dalis.

Paroda veiks iki balandžio 19 d.

Šiuolaikinio meno centre pasibaigusi paroda „Lietuvos dailė: 2000-2010“, sukėlusi tiek viešų ir asmeninių diskusijų, aistrų ir būtinybę dar kartą šaltai  permąstyti pačios institucijos vietą ir vaidmenį Lietuvos meno scenoje bei jau anekdotu tapusio autentiško „dailės“ termino vartojimą, yra per svarbi, kad ateityje išliktų tik šios polemikos pavidalu. Juk kita paroda įvyks tik po dešimties metų. Galbūt ji jau nesivadins „dailės“ paroda (arba tyčia taip vadinsis), galbūt jau nebebus Artnews.lt, o gal atvirkščiai – pakviesime skaitytojus „gyvai“ pasivaikščioti po ekspoziciją mūsų paruoštame 3 D videoreportaže.

Kaip ten bebūtų,  šiandien turime Evaldo Janso, vieno iš „Lietuvos dailė: 2000-2010“ dalyvių, parengtą video pasakojimą, kuriame greta kuratorių pristatomos institucijų pozicijos išvysime ir meno kritikės ir kuratorės Laimos Kreivytės kritines pastabas, vainikuojančias visą su šia paroda susijusį nuomonių debesį.

Šį videoreportažą skiriame tiems, kurie nespėjo parodoje apsilankyti, tėvams, gyvenantiems ne Vilniuje ir tiems lietuviams užsienyje, kurie svetimos kultūros glėbyje vis dar prisimena savo pirmųjų susitikimų su menu vietas, paliktas Lietuvoje.

The post Paskutinis videoreportažas iš dešimtečio parodos „Lietuvos dailė: 2000-2010“ ŠMC appeared first on artnews.lt.

Sausio 13 d., penktadienį, 18:00 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) bus atidaryta paroda „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą…“, skirta Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo jubiliejui paminėti.

Parodą sudaro specialiai dvylikai menininkų šia tema užsakyti kūriniai, taip pat ir kitų norinčių dalyvauti parodoje tapytojų kūriniai.

Parodos motto – Donelaitis ir jo epocha, jo literatūrinis palikimas, „Metų“ interpretacija. Poema „Metai“ yra įtraukta į Europos literatūros šedevrų sąrašą. 2014 – ieji metai, kai bus minimos 300 – sios rašytojo gimimo metinės – Lietuvoje paskelbti K. Donelaičio metais. K. Donelaitis ir  M. Mažvydas – dvi didelės asmenybės, tiltai, kurie jungia Lietuvos istorinę atmintį su Prūsija. Šalia nutautintos ir dabar jau išnykusios prūsų tautos ištisus šimtmečius gyveno lietuviai, Prūsijoje buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga. Be K. Donelaičio neįsivaizduojamas mūsų tautos literatūrinis palikimas.

Kaip šiandien menininkai traktuoja K. Donelaitį ir jo epochą, jo kūrybą? Kaip mes sugebame į tai pažvelgti pro laiko dulkes, nutrindami nuo mokyklos suolo uždėtą scholastinį apnašą? Į tuos klausimus bando atsakyti vieni įdomiausių vidurinės ir jaunosios kartos Lietuvos menininkų. Tikimės, kad šių tapytojų kūryba praplės ir praturtins žiūrovo susikurtą K. Donelaičio asmenybės, jo kūrybos ir laikmečio įvaizdį bei mums primins mūsų istorinio palikimo svarbą.

Ši paroda yra tęstinio projekto dalis, visas projektas vyks ketverius metus, o 2014 metais, kai minėsime poeto jubiliejų, bus surengta didelė tapybos, skulptūros ir grafikos paroda, bus išleistas katalogas.

Parodoje dalyvauja: Žygimantas Augustinas, Arvydas Baltrūnas, Ina Budrytė, Linas Cicėnas, Kunigunda Dineikaitė, Ričard Filistovič, Eglė Gineitytė, Patricija Jurkšaitytė, Paulius Juška, Dalia Kasčiūnaitė, Aistė Kirvelytė, Linas Liandzbergis, Sigita Maslauskaitė, Mantas Maziliauskas, Simonas Skrabulis, Arūnė Tornau.
Parodos kuratorė: Arūnė Tornau.

Paroda veiks iki vasario 3 d.

The post Paroda „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą…“ galerijoje „Meno parkas“ appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 13 d. galerijoje „Vartai“ pradeda veikti paskutinioji šių metų paroda „Viražai“. Joje pristatoma gerai žinomų Lietuvos šiuolaikinių meninkų Žilvino Kempino, Svajonės ir Paulius Stanikų, Evaldo Janso, Patricijos Jurkšaitytės, Ugniaus Gelgudos, Andriaus Zakarausko, Eglės ir Godos Budvytyčių bei Ievos Misevičiūtės kūryba. Ši paroda yra metonimiška – kai kurie joje esantys menininkai ir kūriniai atspindi galerijos praėjusių metų veiklą, kai kurie – galbūt nužymės ateities planų gaires.

Parodos pavadinime esantis žodis „viražas“ [pranc. virage < virer – pa(si)sukti] šios parodos kontekste atgimsta kaip daugybės skirtingų posūkių (galimybių) metafora. Kiekviena paroda yra ir būsena, ir jos galimybė. Tai ir menininko kūrybos etapo fiksavimas, ir to etapo stimuliavimas, paskatinimas. Todėl šioje parodoje pristatomi kūriniai neiliustruoja vientisos koncepcijos, bet provokuoja žiūrovą pažvelgti į žymių šiuolaikinio meno kūrėjų kūrinius kaip į dinamišką kūną, kurio suvokimas priklauso nuo individualiai pasirinkto žiūros taško, kuriame stabtelėję pasirinksime atlikti posūkį, viražą.

Parodoje pristatomų menininkų kūryba remiasi skirtingomis meninėmis strategijomis ir nagrinėja skirtingas temas.

Žilvinas Kempinas (g. 1969) Niujorke gyvenantis, tarptautinį pripažinimą pelnęs menininkas, savo kūryboje originaliai taikantis minimalizmo ir oparto estetikos principus. 2009 m. atstovavo Lietuvai 53-iojoje Venecijos bienalėje, yra pristatęs savo kūrybą tokiose institucijose kaip Leme (San Paulas), Yvon Lambert (Niujorkas), Spencer Brownstone Gallery (Niujorkas), Kunsthalle Wien (Viena); Palais de Tokyo (Paryžius); P.S.1 Šiuolaikinio meno centre (Niujorkas). MoMA (Niujorkas); 6-oji Liverpulio bienalė (Jungtinė Karalystė); Yvon Lambert (Paryžius, Niujorkas) Lunds Konsthall (Lundas, Švedija); Nam June Paik Art Center (Yongin Citz, Korėja), Manifesta 7, Bolzano (Italija).

Paulius (g. 1962) ir Svajonė Stanikai (g. 1961) – Paryžiuje gyventantys tarpdisciplininio meno kūrėjai, nagrinėjantys egzistencinę būties temą ir reflektuojantys ją per meilės, aistros, mirties, kančios, nuodėmės, kūno, lyties potemes. 2003 m. atstovavo Lietuvą 50-oje Venecijos bienalėje. Yra surengę parodas tokiose institucijose kaip White Box (Niujorkas); Centre Pompidou (Paryžius); Other gallery (Šanchajus), 6-oji Liverpulio bienalė (Jungtinė Karalystė) ir kt.

Evaldas Jansas (g. 1969) gyvena ir dirba Vilniuje. Janso kūrybos strategija yra autobiografiška, transgresiška ir perteikianti autentišką menininko kasdienybę.

Patricija Jurkšaitytė (g. 1968) išsiskiria apropriacijos ir interpretacijos taikymu, konceptualiu požiūriu į tapybos mediją.

Andriaus Zakarausko (g. 1982) tapyba remiasi tapybos proceso ir tapytojo savirefleksija.

Ugniaus Gelgudos (g.1977) kūrinių raiškos priemonė yra fotografija, per kurią reflektuojamos vaizdinės atminties ir reprezentacijos problemos.

Eglės ir Godos Budvytyčių bei Ievos Misevičiūtės trio (Coro Collective) remiasi kolaboracija ir konceptualiu požiūriu į aplinką. Šiuo metu menininkės dirba atskiruose laukuose ir nagrinėja skirtingas temas.

Parodos kuratorės: Danutė Gambickaitė ir Jolanta Marcišauskytė – Jurašienė

The post Jungtinė lietuvių menininkų paroda „Viražai“ galerijoje „Vartai“ appeared first on artnews.lt.

Vasario 20 d. Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, duris atvėrė Lietuvos šiuolaikinio meno paroda „Didesnio dalis“, kuruota Valentino Klimašausko ir Kęstučio Kuizino.

Parodoje dalyvaujantys menininkai: Aidas Bareikis, Gintaras Didžiapetris, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Donatas Jankauskas, Patricija Jurkšaitytė, Žilvinas Kempinas, Juozas Laivys, Dainius Liškevičius, Mindaugas Lukošaitis, Raimundas Malašauskas, Darius Mikšys, Deimantas Narkevičius, Mindaugas Navakas, Audrius Novickas, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Darius Žiūra.

Parodos „Didesnio dalis“ užduotis buvo surinkti dvidešimties žymiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkų kūrinių rinkinį. Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai 2013 metų antrąjį pusmetį proga šis rinkinys keliaus po įvairias pasaulio galerijas ir muziejus. Projekto kuratorių pakviesti menininkai specialiai šiai kolekcijai pasiūlė po skaitmeninį atspaudą, kuriame panaudojo vieną iš žymiausių, etapinių, labiausiai ikoninių savo kūrinių ar jo dokumentaciją.

Projekto „Didesnio dalis“ pavadinimo idėja yra susijusi su poetiniu metonimijos terminu, tad kolekcija kalba apie fragmento galimybę atstoti visumą: apie tikriausiai iki galo nerealizuojamas šio rinkinio ambicijas dvidešimčia kūrinių pažymėti dviejų paskutinių dešimtmečių Lietuvos šiuolaikinio meno istorijos punktyrus, apie tuojau prabėgsiantį laiko tašką, iš kurio žvelgiant buvo daromi minėtų punktyrų žymėjimo sprendimai, apie neįmanomumą atrinkti dvidešimt „žymiausių“ menininkų ar kūrinių, apie santykius tarp fragmento ir viso kūrinio ar visos menininko kūrybos. Ši kolekcija liudija ir tai, kad Lietuvos šiuolaikinis menas neapsiriboja vien tik Lietuvoje kuriančiais menininkais – beveik trečdalis projekte dalyvaujančių menininkų didžiąją metų dalį praleidžia ne Lietuvoje, o ir gyvenantys Lietuvoje yra nuolatiniai tarptautinių parodų dalyviai.

Į šią kolekciją produktyvu žvelgti ir naudojantis anonso metafora.  Anonso žanras yra plačiai taikomas kino ir televizijos industrijoje, kur filmai pristatomi plakato ir trumpo vaizdo klipo formatais. Šiuolaikiniame mene plakatai, trumpi filmai, ar, pavyzdžiui, knygas reklamuojantys jų aplankalai gali pakeisti patį kūrinį arba tapti lygiaverčiais savarankiškais kūriniais. Į šį projektą pakviesti menininkai, taikydami anonso principus, sukūrė vienodo formato atspaudus – naujus kūrinius, kuriuose panaudojo fragmentus iš savo anksčiau sukurtų darbų. Šie atspaudai, kuriuose atpažįstame žinomas fotografijas, kadrus iš filmų, piešinius, instaliacijų, performansų ir parodų dokumentacijas, meninius projektus anonsuojančius plakatus, parodoje eksponuojami nurodant savarankiškam meno kūriniui būdingą informaciją – autorių, pavadinimą ir fizinius kūrinio parametrus.

Jei ir kiltų abejonių, ar dalis arba fragmentas gali atstoti visumą, kolekcijos sudarytojai nuoširdžiai tiki, kad šiuose dvidešimtyje kūrinių tikrai atsiskleidžia Lietuvos menininkų naudojamų išraiškos priemonių įvairovė. Be abejo, kartu šie kūriniai yra tik dar didesnės įvairovės dalis, tik pažinties pradžia ar kvietimas išsamiau pasidomėti menininkų kūrybinėmis biografijomis bei platesniu Lietuvos šiuolaikinio meno kontekstu.

Parodos dizainą kūrė Jurgis Griškevičius.

Projekto iniciatorius: Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

The post Lietuvos šiuolaikinio meno paroda „Didesnio dalis“ ŠMC appeared first on artnews.lt.

Kovo 5 d., antradienį,  18 val. galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) atidaroma Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“.

Po išlauktos pauzės, galerijoje VARTAI, kovo pradžioje atidaroma personalinė tapytojos Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“, kurioje eksponuojama naujausia menininkės tapyba ir objektai. Paroda simboliškai suskirstyta į skirtingus siužetus diktuojančias dalis – „Olandiškos istorijos“ ir „Versalio sodai“, kurios gali būti keičiamos, pergrupuojamos, ar, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, sujungiamos į vientisą naratyvą.

Pasitelkdama savitą logiką ir strategijas Jurkšaitytė pertapo senųjų meistrų darbus, visiškai juos pakeičia, išvalo interjerus nuo varginančiai reikšmingų pirmaplanių žmonių figūrų, išlaisvina juos nuo simbolių palikdama tik menkutes nuorodas į pirminį šaltinį ir pasmerkdama postmodernistinių interpretacijų žaidimams apie pakartojimo pasikartojimą, arba kopijos kopiją.Tiek ankstyvesniuose, tiek naujausiuose darbuose menininkė naudojasi jau sukurtais vaizdais. Juos randame meno istorijos vadovėliuose, garsiausiuose pasaulio muziejuose, ar kažkokiu būdu užstrigusius savo pačių sąmonėje.

XVII a. Olandijoje ypač išpopuliarėjo nedidelio formato žanrinė tapyba skirta miestiečių gyvenamiesiems kambariams, o mažus formatus pamėgę meistrai imti vadinti „mažaisiais olandais“. P. Jurkšaitytė transformuoja mažųjų olandų paveikslus, deformuota senųjų meistrų technika pertapo kūrinių interjerus, pasiskolindama šviesą, interjero detales, baldus. Senovinių namų ar koplyčių interjerus menininkė perkelia į sovietinių gamyklų cechus, virtusius dėvėtų baldų iš Olandijos parduotuvėmis. Įdomu stebėti kaip kinta menininkės vaizdų konstravimo principai. Ir nors Jurkšaitytė naujuosiuose darbuose lieka ištikima seniesiems meistrams, žaidimas erdve ir laiku tampa žymiai pastebimesnis. Paveikslo erdvė konstruojam taip, tarsi vaizdas būtų fiksuojamas nežemiškų jėgų, kurios sklando ore pakilusios nuo žemės tiek, kad pabrėžtų savo nematerialumą, bet nebūtų per arti dievo.

Naujausių P. Jurkšaitytės tapybos darbų pirmvaizdžiais dažnu atveju tampa nebe kūrinių reprodukcijos, o senovinių baldų krautuvės interjerai, kurie jau patys savaime imituoja kažką, kas galėtų būti vadinama autentiška ir galėtų būti laikoma vertybe, vien todėl, kad istorija, visuotiniu sutarimu, neginčijamai laikoma vertybe. Tačiau, tiek senosios Olandijos, tiek Sovietų sąjungos meno, architektūros vaizdinių turime tiek, kad manipuliavimas juos supinant, jungiant ir perkeliant į dabartį tampa panašus į sapną priklausantį nuo paties sapnuotojo. Menininkė išlaiko originalius mažųjų olandų kūrinių formatus, kurie iš pirmo žvilgsnio yra visiškai svetimi baltoms šiuolaikinėms ekspozicijų erdvėms.

Parodoje tapybos ekspoziciją papildo „Versalio sodai“ – odinių bokštelių instaliacija. Objektai pagaminti imituojant odinių Chesterfieldo sofų, raštų dizainą. Chesterfieldo sofos, populiarios XVIII a. aristokratijos interjeruose parodoje virsta kūgio formos dalimis iš kurių konstruojamas atskiras naratyvas. Skirtingai komponuojami objektai kelia įvairias asociacijas, nuo Versalio rūmų sodų alėjos, gotikinės katedros bokštų iki lietuviškų tujų gyvatvorės, ar šokoladinių triufelių dėžutės – to kas vienaip ar kitaip susiję su turtingo ir patogaus gyvenimo vaizdiniais.

Paroda veiks iki balandžio 5 d.

Iliustracijoje: Patricija Jurkšaitytė, Olandiškos istorijos 2, 2011. Aliejus, drobė, 101 x 47 cm.

The post Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“ galerijoje „Vartai“ appeared first on artnews.lt.

Olandija yra viena iš tų valstybių, kuriuos vaizduotėje apibrėžtos ryškiau nei žemėlapyje. Tokios valstybės – konstruktai atrodo pažįstamos dar iki jas aplankant, todėl stovint jų tikrovės vidury viskas pradeda atrodyti truputį nerealu. Jau vaikystėje turėjau įsivaizduojamą Olandiją, tą, kurioje tulpės, malūnai ir sūris. Paauglystėje visą šalį reiškė raudonai nušviesta Amsterdamo laisvė, kuria nebūčiau galėjusi ir mokėjusi pasinaudoti. Vėliau mintyse susiklostė kraštas, kuriame kadaise juokingi bruegeliški žmogiukai šmirinėjo po miestus, sustodami paskanauti subtilių natiurmortinių vaišių, o dabar gyvena apsistatę Droog dizainu švarios architektūros namuose. Prireikė kelių vizitų, kad įsivaizduojamą Olandiją išstumtų tikroji…

Patricijos Jurkšaitytės olandiška istorija kur kas rafinuotesnė nei mano. Ji suformuota ne stereotipų ir padrikų įsivaizdavimų, o sistemiškų žinių ir išmanymo, atsiskleidžiančio smulkiais potėpiais. Dailininkei svarbus ne tik vaizdas, bet ir jo formatas: kamerinis, atitinkantis senųjų meistrų sumanymus ir, ką besakytumėte, pridedantis intymumo. Dalyje paveikslų vaizduojami dailininkės pamėgti „nurengti“ interjerai, žinomų kūrinių fonai be veikėjų. Kituose – olandiškų baldų parduotuvės, angariškose erdvėse talpinančios dar tik būsimus interjerus. Kone nevalingai prisimenu Charlie Kaufman filmą „Sinekdocha, Niujorkas“. Likimo spardomas režisierius užsibrėžia pastatyti brutaliai tikrovišką spektaklį apie patį gyvenimą ir susiradęs didžiulį angarą jame įkurdina visą scenografinį Manheteną. Per septyniolika repeticijų metų režisierius vis prieina tą tašką, kuriame pradeda statyti spektaklį, ir netikrame Niujorke tenka pastatyti dar vieną miestą, ir dar vieną, ir dar vieną… Baldų parduotuvė net ir kokybiškai imituodama interjerą tik lėkštai pamėgdžioja gyvenimą, kuris vyks jame, kūnų trajektorijas ir judesius, momentus, kai sėdamasi ar kylama, gulama ir apsisukama. Joje patį gyvenimą galima tik vaidinti, ir vaidinant suprasti, kad matant save neįmanoma atlikti natūralų judesį. Būtent situacijos nenatūralumas atrodo persmelkęs Patricijos Jurkšaitytės tapybą. Nenatūralu matyti tuščius kambarius ir sodus, skirtus apreiškimams. Nenatūralu matyti Olandiją, sutelktą į kėdę ir salėje po salės atsikartojančią. Rodos, kad tarsi butaforiniame Manhetene atkūrinėjant gyvenimą, bandoma struktūruotais veiksmais suprasti tai, kas galiausiai neturi jokios struktūros ir logikos, kas vyksta ir vystosi savaime.

Nenuginčijamas ir vaizdų scenografiškumas. Veikėjų apleisti interjerai, pasirodo, yra nepaprastai suaugę su savo siužetais – vienišas senovinis kambarys atrodo kažkaip klaidingai, jame dar justi ką tik atlikto veiksmo sukeltas vėjas. Tuštumą norisi pildyti jei ne vaizduote, tai savimi. Truputį sutrikdo ir  „Versalio sodų“ kūgiai, parodijuojantys Chesterfieldo sofas, iš paveikslo išlipantys į sales. Atsikartodami ir realybėj, ir paveikslo plokštumoje jie tarsi patvirtina, kad taip, čia kuriamas atskiras pasaulis, kad čia įėjusi nebepriklausau galerijos erdvei. Nors parodos aprašyme trumpai bandoma atkreipti dėmesį į neva priešpriešą tarp ekspozicijos erdvės („baltos“ ir „šiuolaikinės“) ir senoviškų kūrinių formatų bei medžiagų, tačiau šis kontrastas neįvyksta. Švelnūs palubės frizai ir greitosiomis mestas žvilgsnis į galerijos balkoną neleidžia pamiršti, kad esu sename pastate. Tarp dabarties ir klasikos balansuojanti tapyba susišaukia su taip pat alsuojančiomis salėmis. Iš Olandijos, Prancūzijos, Anglijos įvaizdžių čia susikonstruoja nauja šalis – švelnios prabangos, rafinuoto potėpio ir daugybės nutylėjimų.

Tačiau vis tiek turiu prisipažinti, kad visa Patricijos Jurkšaitytės paroda, visas jos metapasaulis man tiesiog praslysta pro akis. Galbūt tai vien asmeninis „nuopelnas“, tačiau po kurio laiko parodoje apima jausmas, lyg skaityčiau istorinį romaną be veikėjų – viskas nepaprastai gražu, intelektualu ir atidirbta, tačiau galiausiai visiškai nebeįdomu, nes kiek gi galima žiūrėti į iš tikrųjų tau neprieinamą peizažą? Būtent istorijos pasigendu „Olandiškose istorijose“, ir ne todėl, kad niekinčiau tuštumą ar tylą. Tiesiog čia, užuot atstojusi milijonus žodžių ar minčių, užuot buvus visa užpildanti ir pati sau pakankama, toji tyla skamba spengiančiai ir primena apie klaikų veiksmo ir intrigos stygių.

Tokioje tylioje aklavietėje būtų galima dar užsilikti, ieškoti nerimo, tuštumos ir išnykimo baimės. Kai butaforijos nesuskaičiuojamai kartojasi savyje, esi pasmerktas mirti vienoje iš jų, kažkokios atskiros realybės kiaute. Vietoj kambary veikusių kūnų galėčiau matyti iš jų išneštuosius, ir taip olandiška, prancūziška ar angliška istorija virstų kitos neegzistuojančios šalies pasakojimu. Banalokas tas memento mori  prieskonis, bet gal jis paskatintų į kiekvieną kambarį užeiti, užuot patrypčiojus tarpdury laibom vaizduotės kojom… Bet tai intensyvi asociacija, gal net per daug emocionali ir poetiška šitam jautriai sukonstruotam pasauliui. Tad tebūnie taip. Gal kažkur tyloje ir girdisi tikra olandiška istorija.

Paroda galerijoje „Vartai“ veiks iki balandžio 7 d.

Arturos Valiaugos nuotraukos.

The post Sukonstruota šalis: Patricijos Jurkšaitytės paroda „Olandiškos istorijos“ galerijoje „Vartai“ appeared first on artnews.lt.

Kultūrinę Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai programą Londone užvedė akordeonininkas Martynas Levickis su grupe. Pagreitį ji įgavo „12 Star Gallery“, kur liepos 2 d. prasidėjo Valentino Klimašausko ir Kęstučio Kuizino kuruota paroda „Didesnio dalis. Lietuvos šiuolaikinis menas“. Joje eksponuojami dvidešimties žymiausių šiuolaikinių lietuvių kūrėjų skaitmeniniai darbų atspaudai.

Šią parodą atidarė Justės Kostikovaitės kuruojamas įvykis CAKE, suteikęs galimybę pasidairyti po parodą ir patirti jos sklaidą. „Cake“ dalyvavo Jungtinės karalystės ir Lietuvos menininkai: Davidas Raymondas Conroy’us, Robertas Narkus, Ilona Sagar ir  Laimonas Zakas.

Video menininkas ir fotografas Laimonas Zakas CAKE’ui sukūrė Facebook’o paskyrą, kuri atskleidė įvykio veidą viešuomenei. Dėl Laimono Zako Glitchr’ų ši paskyra tapo autonomišku įvykiu (nors yra tiesiogiai susijusiu tiek su CAKE’u, tiek su paroda „Didesnio dalis. Lietuvos šiuolaikinis menas“), patiriamu paspaudus mygtuką „Join‘.

Fotografo Roberto Narkaus „Turbulencija“ sugėrė atsitiktinumus bei aplinkybes ir virto kolektyviniu performansu, kurio metu 12 žmonių prie konferencinio stalo rūkė elektronines cigaretes. Europos sajungoje galiojantis draudimas rūkyti pagimdė naują produktą, dar labiau plečiantį rūkymo viešoje vietoje galimybes ir skatinantį potraukį nikotinui.

Davidas Raymondas Conroy’us tęsė autentikos bei nuoširdumo tyrimą ir CAKE’ui sukūrė performatyvią skulptūrą „Thinking about something that we can’t imagin“: LCD televizoriuje rodomoje video ištraukoje astrnomas Karlas Saganas pasakojo apie nematomas dimensijas, kurias bandome apmąstyti nors net negalime įsivaizduoti.

Performanse „Conflict and Resolution“ Ilona Sagar kartu su aktoriumi skaitydama tekstą skleidė įvairius garso trikdžius, pavyzdžiui kando obuolį ar staigiai keitė garsą. Šie trikdžiai žiūrovų dėmesį blaškė ir kreipė gręžtis į netipines galerijos erdvės detales: koridorius ir biurus.

Parodos darbų autoriai: Aidas Bareikis, Gintaras Didžiapetris, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Donatas Jankauskas, Patricija Jurkšaitytė, Žilvinas Kempinas, Juozas Laivys, Dainius Liškevičius, Mindaugas Lukošaitis, Raimundas Malašauskas, Darius Mikšys, Deimantas Narkevičius, Mindaugas Navakas, Audrius Novickas, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė, Nomeda ir Gediminas Urbonas ir Darius Žiūra.

Paroda veiks iki liepos 12 dienos, darbo dienomis nuo 10 iki 18 valandos.

Nuotraukų autorius Max Creasy.

The post Fotoreportažas iš parodos „Didesnio dalis. Lietuvos šiuolaikinis menas“ atidarymo Londone appeared first on artnews.lt.