Rugsėjo 4 d., ketvirtadienį, Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ I aukšte (Maironio g. 3, Vilnius) kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus pirmą kartą Lietuvoje pristato „Meno terminalą“, žaismingai apžvelgiantį Lietuvos šiuolaikinį meną per šešiolika jo stereotipų – fenomenų ir menininkų.

Tai pirmoji „Meno terminalo“, iki šiol eksponuoto užsienyje, paroda Lietuvoje.

Vengiant atidarymui įprastų kalbų, lankytojams bus įteikti asmeniški ir išsamūs laiškai, adresuoti „žiūrėtojams“, „stebėtojams“ ir „vertintojams“ – taip kuratoriai charakterizuoja meno publiką. Vokuose esančios instrukcijos supažindins, kaip naudotis pagrindiniu parodos eksponatu. Tokie informaciniai terminalai pasitinka įstaigų, bankų, viešbučių, oro uostų lankytojus ir siūlo paspaudimu rinktis norimą paslaugą.

Savo ruožtu „Meno terminalas“ suprogramuotas kaip informacinis žaidimas-klausimynas. Jis kviečia interaktyviai pažinti kultūrinius stereotipus ir šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos ar įvaizdžio. Galiausiai – sužinoti šį tą apie save ir savo požiūrį į meną.

Anot projekto sumanytojų, „Meno terminalas“ suteikia galimybę aprėpti plačias kūrėjų ir suvokėjų gretas. Lyg netradiciniu būdu parašyta recenzija jis glaustai apibendrina jų kūrybą bet kokio kultūrinio, meninio pasirengimo lankytojui. „Jūsų požiūris – mūsų koncepcija“, – teigia kuratoriai.

Naudodami kičo estetikos elementus, I. Kazakevičius ir V. Poškus konstruoja „parodas parodoje“, hiperbolizuoja menotyros ir kuratorystės funkcijas: vertinti, bendradarbiauti, organizuoti, tirti ir pan.

Atskaitos tašku pasirinkę oksimoroną „linksmoji melancholija“, tradicinį meno kūrinių eksponavimą kuratoriai pasiūlė keisti formule, kuri vizualiai išreiškia lietuviškąją melancholijos fenomeno versiją.

Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno terminale“ kūryba ir asmeninėmis savybėmis įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Sofija Gideikaitė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis ir Marius Zavadskis.

Kuratoriai ketina projektą tęsti, kurti naujas „Meno terminalo“ programas ir pristatyti projektą bei temines parodas kitose meno erdvėse. Antrasis susitikimas – šį gruodį Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijoje. Išsamiau apie „Meno terminalą“ – projekto interneto svetainėje www.art-terminal.com.

The post „Meno terminalas“ grįžta į Lietuvą: pirmoji ekspozicija VDA „Titanike“ appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 16 d. 18 val. Vilniuje, „Pamėnkalnio“ galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus pristato naujausią, dvejus pastaruosius metus rengtą projekto „Meno terminalas“ versiją, kuri žaismingai apžvelgia Lietuvos šiuolaikinį meną per šešiolika jo stereotipų – fenomenų ir menininkų.

Meno terminalas – tai kritikų Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus sukurtas įrenginys, skirtas prezentacijos kultūrai pažinti ir skleisti. Jis kviečia interaktyviai pažinti kultūrinius stereotipus ir šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos ar įvaizdžio. Galiausiai – sužinoti šį tą apie save ir savo požiūrį į meną.

Anot projekto sumanytojų, „Meno terminalas“ suteikia galimybę aprėpti plačias kūrėjų ir suvokėjų gretas. Lyg netradiciniu būdu parašyta recenzija, jis glaustai apibendrina jų kūrybą bet kokio kultūrinio, meninio pasirengimo lankytojui. „Jūsų požiūris – mūsų koncepcija“, – teigia kuratoriai.

Naudodami kičo estetikos elementus, I. Kazakevičius ir V. Poškus konstruoja „parodas parodoje“, hiperbolizuoja menotyros ir kuratorystės funkcijas: vertinti, bendradarbiauti, organizuoti, tirti ir pan. Todėl šalia parodos-recenzijos pačiame meno terminale, lankytojams siūlomos paralelinės šios prezentacijos versijos: fikcinių menininkų fetišų kolekcija bei svarbesnių Lietuvos meno istorijai autorių kūrinių gintaru inkrustuota konversija į „liaudies kalbą“.

Atskaitos tašku pasirinkę oksimoroną „linksmoji melancholija“, tradicinį meno kūrinių eksponavimą kuratoriai pasiūlė keisti formule, kuri vizualiai išreiškia lietuviškąją melancholijos fenomeno versiją. Formulė, pasak kuratorių, yra redukuotas meno kūrinys. Kurdami formulę, kuratoriai naudoja „gražinimo“ ir grąžinimo principus: meno kūrinys ar koncepcija yra tol gražinami, kol pradeda atitikti vartotojų nuostatas, t.y. jie yra „grąžinami“ vartotojui, kurio lūkesčiais buvo pasinaudota.

Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo Rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno terminale“ kūryba ir asmeninėmis savybėmis įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Sofija Gideikaitė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis ir Marius Zavadskis.

Išsamiau apie „Meno terminalą“ – projekto interneto svetainėje www.art-terminal.com.

Paroda Pamėnkalnio galerijoje veiks iki sausio 7 dienos.

The post Projekto „Meno terminalas“ pristatymas Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijoje appeared first on artnews.lt.

Kovo 6 d., penktadienį, 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus pristatys projektą „REMAKE, arba MENO TERMINALAS: MELANCHOLIJA.LT“, žaismingai apžvelgiantį Lietuvos šiuolaikinį meną ir šešiolika jo stereotipų – fenomenų ir menininkų.

Renginyje laukiami visi, tokie skirtingi ir panašūs, kuomet tenka ką nors vertinti. Paroda adresuota būtent „žiūrėtojams“, „stebėtojams“ ir „vertintojams“ – taip kuratoriai charakterizuoja meno publiką. „Meno terminalas“ kalba apie bet kurio parodinio projekto pri(si)statymo problemą; apie tai, su kuo susiduria menininkas, institucija, kuratorius, parodai persikeliant iš vienos vietos ar konteksto į kitą – ar tuo metu keičiasi jos motto, manifestas, ar atsiranda pokyčių koncepcijoje, kas yra pridedama, o kas išnyksta? Paroda – tai bandymas sukurti universalią formulę, kurią naudodamas kiekvienas žmogus, nepaisant jo socialinio statuso, intelektinio konteksto, išsilavinimo ir tautybės, galės perprasti šiuolaikinio meno galvosūkius. „Jūsų požiūris – mūsų koncepcija“, – teigia kuratoriai.

„Meno terminalas“ suprogramuotas kaip informacinis žaidimas-klausimynas arba netradiciniu būdu parašyta recenzija. Jis kviečia interaktyviai pažinti kultūrinius stereotipus ir šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos ar įvaizdžio. Galiausiai – sužinoti šį tą apie save ir savo požiūrį į meną.

Naudodami kičo estetikos elementus, I. Kazakevičius ir V. Poškus konstruoja „parodas parodoje“, hiperbolizuoja menotyros ir kuratorystės funkcijas: vertinti, bendradarbiauti, organizuoti, tirti ir pan.

Atskaitos tašku pasirinkę oksimoroną „linksmoji melancholija“, tradicinį meno kūrinių eksponavimą kuratoriai pasiūlė keisti formule, kuri vizualiai išreiškia lietuviškąją melancholijos fenomeno versiją.

Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno terminale“ kūryba ir asmeninėmis savybėmis įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Sofija Gideikaitė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis ir Marius Zavadskis.

Vietoje kūrinių kiekvienam jų yra skirta trumpa biografija, stiklo dėžė, kurioje saugomas vienas objektas arba fetišas – batas, plaukų gumytė, žmogaus kaukolė, senas teptukas ar aplamdyta pasakų knyga – tarsi asmeninis dailininko daiktas, ir vienas paveikslas, kuriame gintaru yra išryškintos pagrindinės detalės – parodos organizatorių perkurta, hiperbolizuota visos menininko kūrybos metafora.

Išsamiau apie „Meno terminalą“ – projekto interneto svetainėje www.art-terminal.com. Paroda yra projekto „Pažink svetimšalį“, įgyvendinamo pagal 2007–2013 m. Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną programą, dalis.

Paroda veiks iki balandžio 19 d.

The post Projektas „REMAKE, arba MENO TERMINALAS: MELANCHOLIJA.LT“ KKKC Parodų rūmuose appeared first on artnews.lt.

Vasario 3 d., penktadienį, 18 val. Šiuolaikinio meno centre atidaroma Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“. Parodos kuratorė: Asta Vaičiulytė.

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ – tai 12 jaunų moterų portretų serija. Šių modelių tapatybė nuslėpta, asmenybės individualumas – „ištrintas“, jų atvaizdus skiria tik anatomija, o vienija atmosfera – renesansinės tapybos estetika ir uždarumas bei neprieinamumas, radęsi tapant šias moteris, žvelgiančias į save veidrodyje. Sunaikinusi ryšį tarp portreto ir žiūrovo, Jurkšaitytė išardo ir reprezentacijos iliuziją – gražias merginas portretuose galime tik apžiūrėti, bet jos nei savęs, nei mūsų neatliepia.

Šioje 2015–2017 m. sukurtoje ir pirmąkart pristatomoje portretų serijoje atpažįstami Jurkšaitytės kūrybai būdingi bruožai – parodyti tai, kas nematoma, parodyti per trūkumą, parodyti nesamą. Ankstesniuose savo tapybos cikluose, pašalindama veikėjus ir siužetams reikšmingus atributus iš klasikinių paveikslų („Peizažai ir interjerai“, nuo 2005 m.), ji atverdavo marginalias, periferines zonas ir sukurdavo naujo siužeto galimybę, arba, mažųjų olandų stiliumi įamžindama antikvariatų interjerus („Olandiškos istorijos“, nuo 2013 m.), sutrikdydavo ir laiko, ir erdvės atpažinimą. „Nacionalinėje portretų galerijoje“ šį trikdančio (ne)atpažinimo, prasmės pakitimo ir ryšio trūkumo jausmą sužadina nebe tuščios erdvės ar daiktai, bet veidai, žvelgiantys pro mus, į save.

Patricija Jurkšaitytė (g. 1968 m. Vilniuje) 1993 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, mokėsi  dailininko Kęstučio Zapkaus kurse. Nuo 1992 m. jos darbai pristatomi grupinėse ir personalinėse parodose Lietuvoje, Olandijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Turkijoje. Jurkšaitytės kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Architektūra: Marija Olšauskaitė
Garsas: Vytas Rasimavičius
Grafinis dizainas: Jurgis Griškevičius

Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba

Padėkos: portretų modeliai, Leo Cohen, Rūta Frankė, Eglė Gineitytė, Vidmantas Ilčiukas, Arūnas Jonikas, Aistis Kavaliauskas, Rokas Likauskas, Lina Michelkevičė, Marius Puskunigis, Antanas Serafinas, Marius Vaitkus, Rokas Valiauga, Lina Žukienė

Vaizdas: Patricija Jurkšaitytė, iš serijos „Nacionalinė portretų galerija“, 2015–2017, aliejus ant drobės, 77x53cm. Nuotrauka: Vidmantas Ilčiukas

Paroda veiks iki kovo 8 d.

The post Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ ŠMC appeared first on artnews.lt.

Vos įžengus į Šiuolaikinio meno centre sukurtą kraujo raudonio salę, į mane – prašalaitę – susminga portretų žvilgsniai. Dvylika porų akių seka kiekvieną žingsnį. Patricijos Jurkšaitytės Nacionalinės portretų galerijos nejaukumas, psichologiniai portretuojamųjų savianalizės aspektai jau buvo pastebėti kritikės Monikos Krikštopaitytės[1]. Visgi man pačiai apsilankius parodoje, Krikštopaitytės taip pat aptarta portretų tikroviškumo iliuzija nuslinko į antrą planą. Mane labiau suintrigavo klausimas, ar tikrai nuslėpta portretuojamų moterų tapatybė yra nesvarbi, ar priešingai – šis nežinomasis yra esminis parodos akcentas? Kaip Jurkšaitytės sukurta portretų galerija siejasi su tradicinėmis portreto savybėmis? Ir kodėl šis kraują stingdantis meno užkaboris prilyginamas Nacionalinei galerijai?

Pradėsiu nuo to, kad Jurkšaitytės kūryba visuomet paveiki – veikiausiai dėl jos mėgstamų kraštutinumų. Ankstesniuose darbuose pertapydama ir transformuodama dailės klasiką ar kurdama viešbučių interjerus ji panaikindavo žmogaus egzistavimą. Ypač ten, kur žmogiškasis (ar dieviškasis) buvimas yra meno kūrinių ašis. Taip iš „Paskutinės vakarienės“ pranyko Kristus ir jo mokiniai, iš „Urbino Veneros“ – pati deivė. Visgi likę interjerai iškalbingi, liudijantys ką tik buvusį žmogaus prisilietimą. Šį kartą parodos autorė imasi priešingos strategijos – vaizduoja moteris, jas visiškai atribodama nuo bet kokios konkrečios aplinkos. Portretuose moterų veidai įamžinti en face, nesureikšminant užgriebti jų drabužiai, tačiau už jų – tik juoda tuštuma. Nors parodos anotacijoje portretai siejami su renesansine tradicija, visgi jie atrodo artimesni kriminalinei nuotraukai, nei harmoningam asmenybės atskleidimui meistro paveiksle.

Tradiciškai portreto funkcija buvo ne tik įamžinti žmogų, bet ir atskleisti jo asmenybę ir charakterį. Todėl tokie svarbūs buvo drabužiai, reprezentuojantys visuomeninę asmens padėtį, ir visi atributai, laikomi rankose ar esantys fone – tai buvo tiesioginiai pomėgių, interesų ženklai. Jurkšaitytės sukurtuose portretuose viso to nėra. Visas kūrinio krūvis sukoncentruotas į žvilgsnį ir veidą. Moterų vilkimi drabužiai nėra išraiškingi, jos visos sėdi vienoda laikysena ir neturi jokių kitų asmenybę apibūdinančių ženklų. Tapytoja netgi neskiria tiek daug dėmesio ir potėpių kitoms detalėms užfiksuoti. Tad su kruopščiai nutapytu veidu, plaukais kontrastuoja grubios, netgi eskiziškos rankos ar kaklas. Visa tai kuria portretų anonimiškumą.

Dar vienas svarbus paveikslų elementas – portretų apačioje nutapyta marmurinė atbraila. Primindama prabangaus veidrodžio kraštelį, ji vaizdui suteikia nuorodą į portretų sukūrimo aplinkybes. Dailininkė portretuojamąsias buvo pasodinusi priešais perregimą veidrodį, tad tapė moteris, įsigilinusias į savo pačių atvaizdą. Visgi marmurinė atbraila turi ir kitą kanotaciją – šalto antkapio detalės… Bejausmiai moterų veidai trikdo, nes primena mirusiuosius. Monochrominis portretų koloritas, pilkšvas moterų veidų atspalvis ir kraujo raudonumo sienų spalva – viskas kalba apie pomirtinių portretų kolekciją. O toji marmurinė juosta nutapyta kaip tik tokio pločio, jog vardas, pavardė ir gimimo bei mirties datos puikiai joje įsitektų.

Nors asmenybės lieka neįvardytos, visgi matyti, kad portretuose įamžintos Lietuvos kultūros lauke veikiančios moterys. Deja, didžioji dauguma jų (na, gal išskyrus aktores) tikriausiai atpažįstamos tik tame pačiame kultūros lauke besisukantiems žiūrovams. Todėl prabėgus keletui dešimtmečių šie kūriniai jau bus priimami kitaip – jie ir liks tik neatpažįstamais jaunų moterų veidais. Visgi šios moterys yra vertos būti įamžintos nacionalinėje portretų galerijoje. Tai pabrėžia salėje sukurta muziejinė atmosfera – visiškai nutolta nuo minimalistinės balto kubo erdvės, tačiau laikomasi muziejinių standartų – sienos – spalvotos, grindys uždengtos kilimine danga. Trūksta tik prie portretų pakabintų etikečių su autorės ir portretuojamojo vardais, sukūrimo metais ir kita informacija. Kaip taikliai pastebėta parodos anotacijoje, Jurkšaitytės kūryboje idėja dažnai išreiškiama būtent per kokio nors elemento stoką. Mano nuomone, šiuo atveju būtent sąmoningas atsiribojimas nuo portretuose pavaizduotų moterų tapatybės yra esminga parodos dalis. Tai galima suvokti kaip feministinės kritikos veiksmą – juk daugybė veiklių moterų istorijoje taip ir lieka neįvardytos, arba tepaminimos kaip garsių vyrų žmonos, užsiėmusios kultūrine ar visuomenine veikla. Galbūt tai tik sutapimas, tačiau neseniai Lietuvos aktyvistės iškėlė idėją vasario 17-ąją paskelbti Nacionaline moterų emancipacijos diena, taip paminint 1918 m. vasario 17 d. Kaune vykusį mitingą, kuriame reikalauta į Lietuvos Tarybą įtraukti moteris. Žinome, kad mitingas neatnešė siektų rezultatų. Visgi jis reikšmingai prisidėjo prie visuotinės balsavimo teisės moterims suteikimo 1920-aisiais. Jurkšaitytė portretų seriją kurti pradėjo dar 2015-aisias, tačiau savo paroda nebyliai atitaria Nacionalinės moterų emancipacijos dienos skelbimui.

Dailininkės sukurta Nacionalinė portretų galerija skatina poreikį reflektuoti moterų nuveiktų darbų svarbą, neužmiršti ne vien šiuolaikinių moterų pasiekimų, bet ir svarbių praėjusių amžių moterų veiklos ženklų. Ar daug kas žino, kad pirmajam nepriklausomos Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimui pirmininkavo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė? Kad tame pačiame Steigiamajame Seime dalyvavo ir kitos aštuonios moterys: Felicija Bortkevičienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Morta Lukošytė, Veronika Mackevičiūtė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Emilija Spudaitė-Gvildienė ir Salomėja Stakauskaitė?

Tad Jurkšaitytės sukurtą nacionalinę moterų portretų galeriją laikyčiau simboliu, įvaizdinančiu poreikį tyrinėti istorijos vingiuose užmirštas, kultūros ir visuomenės kraują varinėjusias asmenybes. Todėl paveiksluose už moterų nugarų žiojinčią tuštumą siečiau ne vien su pasąmonės tamsa, bet ir su užmarštimi, pasiglemžiančia žmonių vardus. Bent vienas iš būdų užkirsti kelią atminties skylėms – tokie stambūs, nors ir dirbtini, konstruktai, kaip Nacionalinės galerijos ir Nacionalinės meno ir kultūros premijos. Jie atkreipia visuomenės dėmesį ir išreiškia bent formalų dėkingumą už nuveiktus darbus. Padėką savaip išreiškė ir tapytoja Patricija Jurkšaitytė, savo asmeninėje nacionalinėje portretų galerijoje įamžinusi 12-ka moterų.

[1] Monika Krikštopaitytė, „Save stebintis atvaizdas“, 7 meno dienos, Nr. 7, 2017 02 17.

Patricijos Jurkšaitytės „Nacionalinė portretų galerija“ ŠMC, 2017. Nuotraukos:Vidmantas Ilčiukas.

The post Vietoj Nacionalinės premijos. Patricijos Jurkšaitytės paroda ŠMC appeared first on artnews.lt.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) kovo 8 d., ketvirtadienį, 17 val. atidaroma paroda „Spyruoklės laiku“. Tai pasakojimas, suformuotas iš dailininkių darbų, esančių „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje. Mintis kurti parodą išsirutuliojo iš to paties fondo kūrėjoms skirto projekto „Savas kambarys“, kurio užduotis – spaudoje pasiūlyti vieno kūrinio interpretacijų.

Parodoje, kurią kuratorė Monika Krikštopaitytė siūlo suvokti kaip filmą, pristatomi daugiau nei 20 įvairių kartų autorių iš Lietuvos ir užsienio darbai. Eksponuojamų kūrinių autorės – Kristina Ališauskaitė, Jurga Barilaitė, Ona Dokalskaitė-Paškevičienė, Indrė Ercmonaitė, Monika Furmanavičiūtė, Andrea Joyce Heimer, Patricija Jurkšaitytė, Rūta Jusionytė, Eglė Karpavičiūtė, Tala Madani, Sigita Maslauskaitė, Ieva Martinaitytė-Mediodia, Alina Melnikova, Auksė Miliukaitė, Audronė Petrašiūnaitė, Marina Rheingantz, Marija Teresė Rožanskaitė, Magdalena Birutė Stankūnienė (Stankūnė), Claire Tabouret, Vita Opolskytė, Elena Urbaitytė (Urbaitis), Kazė Zimblytė.

Spyruoklės laiku

Trijų dalių parodos sąrangą nusako pasiskolinti kino terminai: atidėjimas, arba pilna nežinios, negalėjimo ir nuojautų būsena, įtempianti mus lyg spyruokles; veiksmas, kai persipildo, lūžta, viskas tampa nevaldoma; ir atomazga, kuri dažniausiai reiškia tik atokvėpį prieš naują jausmų ir įvykių bangą.

Pasakojimas iš laiko apibūdinimų dėliojamas dėl to, kad laikas visiems vienodas, o svarbiausia – tam, kad būtų išvengta žodžių, kurie viską nudažo išankstinio žinojimo spalva. Tai ne moterų dailė, siejama su švelnumu ir rankdarbiais, ne feministinė dailė, spinduliuojanti kova ir tiesoieška, čia nėra akcento į opozicijas vyrai – moterys, išnaudotojai – aukos ir t. t.

Vis dėlto iniciatyvos – skirti daugiau dėmesio menininkių kūrybai, pakviesti patirti kūrinius ir gilintis į kiekvienos autorės menines ar kitas pažiūras – kilmė yra paremta feministine logika, kuri mums sako, kad, norint pasiekti pusiausvyrą, reikia pastangų. Šioji paroda yra pastanga. Ja rodomi tik menininkių kūriniai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos.

Jei kūrinius suvoktume kaip kino kadrus, kuratorei tektų montuotojos vaidmuo. Kiekvienas mintyse galėtų susikurti savo filmą, tačiau, mėginant apibendrinti matytus vaizdus, paaiškėja, kad parodos herojės netenkina nei nuolankumo, nei santūrumo, nei žavėjimo lūkesčių. Nesitarusios jos aprėpia įvairiausias gyvenimo sritis (vaikystę, senatvę, erotiką, kultūrą, vienatvę, draugystę, vidines patirtis), yra drąsios kalbėti apie sudėtingiausius išgyvenimus (agresiją, baimę, kerštą, geismą, nusivylimą, meilę, tuštumą). O laiko patyrimas kūriniuose svyruoja nuo romaus ar įtempto ir sustingusio iki šaunančio ir nevaldomo, visai kaip spyruoklės.

Parodos organizatoriai: „Lewben Art Foundation“, Lietuvos išeivijos dailės fondas
Parodos partneris – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Parodos kuratorė – dailėtyrininkė Monika Krikštopaitytė
Parodos koordinatorės: Ugnė Bužinskaitė, Giedrė Marčiulaitė
Parodos grafinis dizainas – Viliaus Dringelio
Rėmėjai: „Lewben Group“, „Enercom Capital“, „Strategy Labs“, „Nordgain“, „Craftstone“, „Charter Jets“, „Ellex Valiunas“, „Orion“, Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Informaciniai rėmėjai: „7 meno dienos“, artnews.lt, „Echo Gone Wrong“
Daugiau informacijos – www.lewbenart.com

Paroda veiks 2018-03-08–2018-04-22

Iliustracijoje: Marija Teresė Rožanskaitė, Geltonos draperijos, 1991. Lewben Art Foundation kolekcija

The post „Lewben Art Foundation“ pristato moterų parodą „Spyruoklės laiku“ appeared first on artnews.lt.

Vaizdai suteikia galimybę judėti įvairiomis kryptimis – pirmyn, atgal, suktis ratu. Akimirka vaizduose praeitis ne tik matoma, bet į ją net sugrįžtama. Sustabdytas vaizdas pasąmonėje kildina asociacijas su jausmais, kvapais, kitais dirgikliais. Kitu atveju, turime galimybę matyti tos praeities ateitį kaip užfiksuotą vėliau (pavyzdžiui, besilaukianti mergina, vėliau mama su ūgtelėjusiu vaiku). O panorėjus įvykiai gražinami į ankstesnius (ūgtelėjęs vaikas vėl tampa kūdikiu). Tad vaizdai įgalina nenuoseklų judėjimą laiko juosta. Tokią fragmentuotą įvykių manipuliaciją laike įprasta stebėti filmuose.

Ne atsitiktinai parodą „Spyruoklės laiku“ norisi aprašyti paralelėje su filmais, kadangi konceptualiai formuota būtent kino terminais. Darbai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos eksponuojami M. Žilinsko dailės galerijoje. Jie suskirstyti į tris dalis pavadintas pasakojimo kūrimo priemonių pavadinimais. Kuratorė Monika Krikštopaitytė siužetą montuoja iš kūrinių, virstančių suklastoto filmo kadrais. Tad istorija pradedama darbais sugrupuotais į ciklą „Atidėjimas“, o baigiasi – „Veiksmu“. Įprastai jungdamos įvykius, šį kartą šios kontrastuojančios priemonės (pasyvi – atidėjimas, aktyvi – veiksmas) keldamos kulminaciją mainosi viena su kita vietomis, kol kalneliais pradedama leistis atomazgos link. Tačiau „Atomazga“, kaip trečioji dalis, šioje parodoje įterpta į ekspozicijos išplanavimo vidurį, kur standartiniame naratyve jai būtų ne vieta. Šia prasme parodą skyriais skaidančioms erdvėms suteikti pavadinimai savo eiliškumu laužo klasikinio naratyvo eigą. Toks lūžis išreiškia kintamumą, netikėtumą šiandieniniame pasaulyje, kur ylos išlenda iš maišo, kalbama apie tai, apie ką kalbėti nepriimta.

Tokioje platesnės panoramos – skirtingų laikmečių, stilių, tautybių – moterų menininkių reprezentacinėje parodoje „triuškinami“ su moterimis ar moteriškumu susiję stereotipai, tokie kaip sentimentalumas ar perdėtas dramatizmas. Šiuos stereotipus čia keičia grynai gyvuliška erotika (panaši į vaizduojamą Lars von Trier kino juostoje „Nimfomanė“, kurią parodoje atitinka Monikos Furmanavičiūtės darbas „Dievai ir demonai“), ir intelektualumas bei kultūra per žymias meno istorijos citatas ar jų motyvus (Matisse, Ruseckas, Bruegelis), tuo pačiu metu neigiančius manymą, kad moterys esą tik mūzos, kai iš tiesų joms pačioms – kuriančioms – įkvėpimo šaltiniu tampa vyrai. Be to, kūriniuose aptinkama įvairių vidinių patirčių plėtotė. Moterys kuria valdomos ne tik šekspyriškos meilės, motiniško švelnumo, bet ir paveiktos neretai priešiško išorinio pasaulio. Pavyzdžiui, Kazės Zimblytės abstrakcijas šioje parodoje galime atkoduoti kaip konkrečių būsenų koncentratus. Žydros spalvos, įprastai simbolizuojančios ištikimybę ir saugumą, darbe menininkė sugebėjo ja sukurti apatišką nuotaiką, abejingumą ir vienatvę. O tamsaus tono paveiksle akistatą su netektimi ir tuštuma. Kitų menininkių vaizduojamos vidinės patirtys aštrios, kunkuliuojančios, todėl nesutūrėtos viduje ir ištryškusios per pliūpsnius ekspresyvių potėpių.

Galų gale, parodoje pristatomuose kūriniuose matyti, kad moterys nagrinėja ne būtinai (ar, kitaip tariant, ne tik) jausmus. Šalia emocionalių kūrinių ekspozicijoje aptinkame ir įvairius interjerus vaizduojančius darbus: išgalvotus kaip Vitos Opulskytės drobėse ar olandiškus kaip Patricijos Jurkšaitytės paveiksluose. Tai pat susiduriame su peizažais, tačiau ne nostalgiškais, jaudinančiais ar impresionistiniais. Tai – abstrahuoto vietovaizdžio Marinos Rheingantz‘as kūrinys ir Elenos Urbaitytės urbanistinis vaizdinys. Toldamos nuo žemiškų erdvių, menininkės nevengia tapti mokslinės fantastikos kūrinių režisierėmis ar scenografėmis ir tapo kitoniškas erdves, tokias kaip Kristinos Ališauskaitės „Tarp žvaigždžių“ (net jei tai fontanas naktį, vis tik negali nekreipti dėmesio į pavadinimo asociaciją su režisieriaus C. Nolan filmu Interstellar) arba Ievos Martinaitytės-Mediodia „Ilgai veikiančios rutinos analogas“ darbuose.

Šioje menininkių kolektyvinėje parodoje atsiskleidė ryškesnė tendencija, kad moterims apskritai kūriniuose svarbu vaizduoti personažus, nagrinėti kūno figūratyvą. Todėl menininkės tampa ne tik režisierėmis, bet ir „aktorių“, dalyvaujančių jų minčių perklausose, agentėmis.

Vienos pagrindinį vaidmenį skiria sau. Tarp jų – Jurga Barilaitė videoinstaliacijoje persikūnijanti į „Mažąjį Chose“. Menininkės sąmonės sukonfigūruotas personažas atsirado iš knygos apie tapytoją Diego Velázquez‘ą, kurioje buvo paminėtas kaip dailininko padėjėjas, plaunantis ir valantis teptukus. Įraše atpažįstamą kaukę užsimaukšlinusi Barilaitė, kurios užfiksuoti judesiai rodomi atbuline eiga. Tad, atgal besisukančiame įraše, tamsiai užtapyta drobė grįžta į pradinę būseną – virsta balta, nelytėta. „Atkapsčius“ baltą spalvą, kūrinį galima interpretuoti kaip vaizduojantį galimybę viską pradėti iš naujo. Tačiau menininkė pasirinktame projekcijos pagrinde – dėžėje atvožtu dangčiu – save projektuoja ne į gryną plokštumą, o erdvę su trimatėmis sienomis. Todėl atrodo įkalinta. Taigi, darbe kontrastuoja viltis ir aklavietė, nors, kita vertus, šie žodžiai neretai susiduria vienoje sankryžoje.

Kitos menininkės, išskiriančios pagrindinius veikėjus kaip esminius kūrinių elementus, renkasi juos per saugesnį atstumą – nesaistydamos su savo kūnu, (auto)portretu, tačiau vis tiek pasitelkdamos asmeninę patirtį. Toks fiktyvios dokumentikos žanro kadras suklastomame filme „Spyruoklės laiku“ būtų Marijos Teresės Rožanskaitės darbas „Geltonos draperijos“, vaizduojantis senyvą moterį skusta galva, kurią vis labiau pasiglemžia patalų jūra, nardinanti tarp lovų galvūgalių ir kojūgalių ištuštėjusioje palatoje. Viena vertus, taip iš šalies stebimas nė vieno neaplenkiantis gamtos prisilietimas, ilgainiui suvalgantis gyvybių kūnus. Antra vertus, tai vaizduoja apleidimą, kurį suprantame iš menininkės memuarų. Ligoninėje lankydama motiną, Rožanskaitė, pastebėjusi pacienčių plaukuose utėles, rūpindamasi moterų higiena, paskatino ligoninės personalą apkirpti senyvoms moterims plaukus. Taigi, tas pats subjektas gali būti vertinamas skirtingai. Sykiu – jis ir reikalingas, vertingas, ir nustumtas į šalį, ko įspūdį sustiprina ir senos moters figūros vieta kompozicijos pakraštyje.

Kūriniuose menininkės kalba ne tik apie laiko veiksnių veikiamus pavidalo pokyčius, bet apie kintančios tapatybės ir kaukės temas, kurias prisiima vaidybinio kino aktoriai, apskritai. Tai vaizduoja Auksė Miliukaitė darbe „Pamišėlė Pjero“ (aliuzija į Jean-Luc Godard filmo „Pamišelis Pjero“ pavadinimą). Menininkės nuomone, meno kūrinio turinys priklauso ne nuo autoriaus intencijų, o nuo žiūrovo suvokimo. Tad spėjimo, kas slepiasi po grimo kauke – kartais save paveiksluose įterpianti menininkė ar fiktyvus personažas – atsakymas priklauso nuo darbą interpretuojančio suvokėjo. Šis personažas (gyvenime galintis būti bet kuris žmogus) niekada nesiliauja keistis, nes yra nuolat perinterpretuojamas iš skirtingų perspektyvų.

Be gyvenimą ir jo veiksnius nagrinėjančių scenų vaizdavimo, moterys kuria atsispirdamos nuo konkrečių ikonografinių pamatų. Jau daugiau figūrų–veikėjų sutinkame Rūtos Jusionytės pertapytoje Betliejaus scenoje, originalo variante menančioje kūdikėlio Jėzaus gimimą. Skirtumas tas, kad menininkės rekonstruotoje scenoje įprastus veikėjus (Juozapą, Mergelė Mariją ir tris karalius) keičia hermafroditinės prigimties būtybių kompozicija aplink ėdžias su šienu, kuriame vietoj kūdikėlio įsitaisiusi varlė. Būtybes Jusionytė tapo pagal savo figūratyvinių skulptūrų pavidalus, tapusius autorės vizitine kortele.

Kituose darbuose gausėjantis veikėjų kiekis perauga į masuotes, pavyzdžiui, amerikietės Andrea Joyce Heimer darbuose. Čia veikėjai tampa statistais, kur išnyksta kitų autorių darbuose personažams suteiktas individualizmas. Gausus veikėjų kiekis scenose pasakoja svetimą, ne jiems vieniems priklausančią, o bendrą žmonijos ar vietovės istoriją. Naudodama antikinės taikomosios dailės dekoro modelį, menininkė perpasakoja mitus, legendas. Toks identiteto trynimas daugiafigūriame paveiksle susijęs su asmenine menininkės biografija: įvaikinta autorė pati nieko nežino apie tikrąsias savo šaknis.

Nemažai parodos ekspoziciją sudarančių darbų jau buvo pristatyti kitose kolektyvinėse parodose, tarp jų ir „ArtVilnius“ šiuolaikinio meno mugių ekspozicijose. Tačiau suklastotame filme „Spyruoklės laiku“ jungiamas naujas darbų derinys – begalybės siužetų pasakojimas, kuriuo įrodomas moterų menininkių įvairiapusiškumas, pasikeitusi jų kalbėjimo pozicija.

Jei įprasta, kad kino teatre žiūrovas sėdi vietoje, o vaizdas juda ekrane, tai šioje kuratorės sumontuotoje parodoje tokia tvarka keičiasi. Kūriniai lieka savo vietose, o žiūrovas juda greta jų. Kartais intuityviai priartėja ar nutolsta nuo darbo, bandydamas jį suprasti, tarsi pasitelkdamas pritraukimo (zoom in), atitolinimo (zoom out) funkcijas, kaip jau esame įpratę kompiuterio ekrane. Tad, savaip interpretuodamas ir pritaikydamas sąmonei pagal asmeninę patirtį, žiūrovas tokiu būdu tampa kūrinių, virtusių kadrais, režisieriumi vieno naratyvo neturinčiame, suklastotame filme „Spyruoklės laiku“.

Paroda veikia iki balandžio 22 d.

Paroda Spyruoklės laiku M. Žilinsko dailės galerijoje, 2018

Paroda Spyruoklės laiku M. Žilinsko dailės galerijoje, 2018

Paroda Spyruoklės laiku M. Žilinsko dailės galerijoje, 2018

Elena Urbaitytė (Urbaitis), Be pavadinimo, 1956

Vita Opolskytė, Edukacinis planas nr. 2, 2015

Kazė Zimblytė, Be pavadinimo

Kazė Zimblytė, Be pavadinimo

Jurga Barilaitė, Mažasis Chose, 2007

Ieva Martinaitytė-Mediodia, Ilgai veikiančios rutinos analogas, 2009

Audronė Petrašiūnaitė, Sutemos, 1996

Auksė Miliukaitė, Pasakyk savo vardą, aš pasakysiu, kuo būsiu rytoj, 2016

Sigita Maslauskaitė, Žydų vestuvės, 2008

Rūta Jusionytė, Absoliutas, 2017

Patricija Jurkšaitytė, Olandiškos istorijos, 2013

Marija Teresė Rožanskaitė, Geltonos draperijos, 1991

Paroda Spyruoklės laiku M. Žilinsko dailės galerijoje, 2018

Monika Furmanavičiūtė, Dievai ir demonai, 2014-2018 (fragmentas)

Monika Furmanavičiūtė, Dievai ir demonai, 2014-2018

Andrea Joyce Heimer, Civilizations On Top of Civilizations in Western Montana, 2015

Andrea Joyce Heimer, Civilizations On Top of Civilizations in Western Montana, 2015 (fragmentas)

Andrea Joyce Heimer, Montanos karštieji šaltiniai ir jų pavojinga aplinka, 2016

Auksė Miliukaitė, Sodas (dvyniai prie tiki barooazės ir aš dabargyvenu savo saloje), 2017

Ona Dokalskaitė – Paškevičienė, Už scenos, 1990

Indrė Ercmonaitė, Tu jų nepažįsti, 2008

Kristina Ališauskaitė, Scena, 2017

Alina Melnikova, (Ne)tinkami dydžiai, 2009

Nuotraukos: Mindaugas Slavinskas

The post Suklastotas filmas. Paroda „Spyruoklės laiku“ M. Žilinsko dailės galerijoje appeared first on artnews.lt.

Vasario 14 d. 18.30 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma „Lewben Art Foundation“ organizuojama paroda „PARADO ištrauka“. Tai pasakojimas, suformuotas iš dailininkių darbų, esančių „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje. Mintis kurti parodą išsirutuliojo iš to paties fondo menininkėms skirto projekto „Savas kambarys“, jau porą metų vykdomo Lietuvos žiniasklaidoje.

Šia paroda „Lewben Art Foundation“ kviečia švęsti menininkių kūrybą; atsiminti, kad 1918 m. vasario 17-ąją ką tik nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje įvyko pirmoji protesto akcija – susirinko tūkstantinė minia ir priėmė peticiją, reikalaujančią į Lietuvos Tarybą įtraukti moteris; atkreipti dėmesį, kad, pripažindama meno pasaulio netolygumus lyčių požiūriu, visa Europa pagrindines sales šiemet skiria menininkių kūrybai, o kartu taip paminimas ir moterų balsavimo teisės šimtmetis bei galimybė studijuoti menus be apribojimų. „PARADO ištrauka“ ir kartu su paroda pristatomas naujausias fondo albumas „Kiekgi galima laukti“ (angl. „What Took You so Long“) yra skirti fondo kolekcijoje esančių menininkių kūrybai. „Kiekgi galima laukti“ – mūsų būdas švęsti įspūdingą kūrybą ir reikšmingus žmonijos pokyčius.

Parodoje „PARADO ištrauka“ pristatomi darbai, sukurti įvairių kartų Lietuvos ir užsienio menininkių: Kristinos Ališauskaitės, Keren Cytter, Monikos Furmanos, Eglės Gineitytės, Andreos Joyce Heimer, Patricijos Jurkšaitytės, Teresos Margolles, Vitos Opolskytės, Eglės Ridikaitės, Tschabalalos Self, Laisvydės Šalčiūtės, Elenos Urbaitytės (Urbaitis), Kazės Zimblytės.

Paroda veiks iki kovo 8 d.

Parodos organizatoriai: „Lewben Art Foundation“, Lietuvos išeivijos dailės fondas
Parodos partneris – Dailininkų sąjungos galerija
Parodos kuratorė – Monika Krikštopaitytė
Parodos koordinatorės: Ugnė Bužinskaitė, Giedrė Marčiulaitė, Indrė Tubinienė
Parodos grafinis dizainas – Vilius Dringelis
Parodos draugai: „IMPLMNT architects“, Šiuolaikinio meno centras, „Flügger dažai“, „Kalba plytos“
Rėmėjai: „Lewben Group“, „Enercom Capital“, „Strategy Labs“, „Nordgain“, „Ellex Valiunas“, „Orion“, Živilė ir Jonas Garbaravičiai, Lietuvos dailininkų sąjunga
Informaciniai rėmėjai: „7 meno dienos“, artnews.lt, „Echo Gone Wrong“

Iliustracijoje: Tschabalala Self, Mane, 2016. Drobė, mišri technika, 243.20×183.30 cm. „Lewben Art Foundation“ kolekcija

The post „Lewben Art Foundation“ organizuojama paroda „PARADO ištrauka“ Vilniuje appeared first on artnews.lt.

Iki balandžio 15 d. Šiuolaikinio meno centre veikia paroda „Galva su daug minčių”. Atviro kvietimo pagrindu rengtoje parodoje pristatyta daugiau nei penkiasdešimties Lietuvos ir užsienio kūrėjų darbų. Kuratorės: Neringa Bumblienė, Julija Fomina, Virginija Januškevičiūtė, Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė

Dalyviai: Aidas Bareikis, Khairani Barokka, Tiago Borges, Polly Brown, Marco Bruzzone, Vitalij Červiakov, Ian Damerell, Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė, Povilas Dirgėla, Sholto Dobie ir Dovilė Šimonytė, Daniel Eatock, Greta Eimulytė, Annabel Elgar, Marta Frėjūtė, Vytautas Gečas, Arūnas Gudaitis, Lizzie Homersham (Book Works), Ellie Hunter ir Anastasia Sosunova, Milda Januševičiūtė ir Ignė Narbutaitė, Karolina Jašinskaitė, Patricija Jurkšaitytė, Anastasia Kolas, Laima Kreivytė, Liucija Kvašytė, Dainius Liškevičius, Listening Eyes (Sheryl Cheung, Duto Hardono, Chi-Wei Lin, kuratorė by Esther Lu), Self Luminous Society, Marcos Lutyens, Marianna Maruyama, Gizela Mickiewicz, Andrej Polukord, Mark Prendergast, Eglė Ridikaitė, Maria Saivosalmi ir Vytautas Puidokas, Matter in Flux, Matthew Shannon, Vitalij Strigunkov, Andrius Svilys, Ieva Tarejeva, T.E.C. (Alex Kelvy, Zoé Renié Harris, Aapo Nikkanen), Trafik, Andrej Vasilenko, Mindaugas Vegys, Simona Žemaitytė, Tomas Židonis

Architektūra: Povilas Marozas (Studio SpaceTime)
Dizainas: Vytautas Volbekas
Reziduojantys rašytojai: Valentinas Klimašauskas ir Post Brothers

Praėjusį rudenį Šiuolaikinio meno centras paskelbė atvirą kvietimą dalyvauti grupinėje parodoje. Toks parodos organizavimo principas tapo galimybe reflektuoti meno lauko poreikius drauge su jo bendruomene ir ieškoti naujų bendradarbiavimo būdų. „Norime šį tą išbandyti – pakviesti visus norinčius siūlyti kūrinius, idėjas, projektus, įvykius, renginius ir procesus“, kvietime rašė projekto kuratorės; tai, „kas atrodo svarbu, ar kuo manote būsiant įdomu pasidalinti, o galbūt – patirti kartu su kitais“.

Į kvietimą atsiliepė daugiau nei 200 kūrėjų iš Lietuvos ir užsienio, profesionalių menininkų ir ne tik – nedidelė begalybė, keletą pastarųjų mėnesių bandžiusi ŠMC galimybių ribas. Visi dalyvavusieji prisidėjo prie idėjų, sumanymų ir pozicijų įvairovės – svarstytas, diskutuotas ir šia prasme priimtas buvo kiekvienas pasiūlymas, tad esame nuoširdžiai dėkingi visiems atsiliepusiems į kvietimą. Dalis atsiųstų pasiūlymų bus įgyvendinti ateityje ir pristatyti atskirai arba įausti į bendrą ŠMC veiklų audinį. Tuo tarpu kelios dešimtys menininkų, kuratorių ir kolektyvų pristatomi parodoje „Galva su daug minčių“.

Tai – daugiabalsė paroda apie laiką, pabaigą, pradžią, tranzitą ir kaitą. Joje nėra vienos – viltingos ar grėsmingos – ateities vizijos ar vienos judėjimo krypties: esamąjį laiką žymi skirtingų trajektorijų sinchroniškumas ir kelių pasirinkimų galimybė. Nuspėti, ką būtent keičia mūsų veiksmai, ne visada įmanoma; nepaisant to, svarbu ir ne mažiau įdomu stebėti tai, kas veriasi prieš akis, ir veikti. Jei paroda nemeluoja, įveikti neapibrėžtumo nerimą, ko gero, labiausiai padeda švelni atida, artumas ir rūpestis, o visa apimančioje nežinomybėje „klijais“ tampa buvimas atrama, tramplinu ir nuotykiu sau bei vienas kitam.

Kvietimas dalyvauti parodoje buvo išplatintas pavadinimu „Ar mes užsidarome?“, o pati paroda turėjo būti vienu paskutiniųjų projektų prieš ŠMC pastato laukiantį remontą. Būsima pauzė virto pretekstu savirefleksijai ir institucijos atsivėrimui, ši „šuolio į nežinią“ nuotaika juntama ir parodoje. Tačiau netikėtai pasikeitus pastato renovacijos planui, remontas buvo atidėtas ir ŠMC dar bent metus veiks įprastose erdvėse. Lauktieji pokyčiai atidėti, tačiau mintys įsibėgėjo.

Aidas Bareikis. Monochrominiai portretai. Totalus išpardavimas

Aidas Bareikis. Monochrominiai portretai. Totalus išpardavimas

Aidas Bareikis. Monochrominiai portretai. Totalus išpardavimas

Aidas Bareikis. Monochrominiai portretai. Totalus išpardavimas

Anastasia Kolas. J’adoube

Andrej Polukord. Laiminga pabaiga

Andrej Polukord. Laiminga pabaiga

Andrej Polukord. Laiminga pabaiga

Andrej Vasilenko. Parodos

Andrej Vasilenko. Parodos

Andrej Vasilenko. Parodos

Andrej Vasilenko. Parodos

Andrej Vasilenko. Parodos

Annabel Elgar. Vidurdienis dykumoje

Annabel Elgar. Vidurdienis dykumoje

Arūnas Gudaitis. Inesa ir Ilona

Arūnas Gudaitis. Inesa ir Ilona

Arūnas Gudaitis. Inesa ir Ilona

Arūnas Gudaitis. Inesa ir Ilona

Chiwei Lin. Kaligrafija, Kalbantys mazgai

Chiwei Lin. Kaligrafija, Kalbantys mazgai

Dainius Liškevičius. Skulptūra Baukuchenas

Dovilė Šimonytė. Patosas

Dovilė Šimonytė. Patosas

Simona Žemaitytė, Grįžtamasis ryšys

Marcos Lutyens kolaboracija su Povilu Marozu Sienos turi ausis

Self Luminous Society instaliacija

Self Luminous Society instaliacija

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Marcos Lutyens kolaboracija su Povilu Marozu Sienos turi ausis

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Marcos Lutyens kolaboracija su Povilu Marozu Sienos turi ausis

Sholto Dobie ir Dovilė Šimonytė Vidujybė neturi būti nuvertinta

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Marcos Lutyens kolaboracija su Povilu Marozu Sienos turi ausis

Marcos Lutyens kolaboracija su Povilu Marozu Sienos turi ausis

Matter in Flux, kas dvi savaitės pildoma rašinių serija

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

Marcos Lutyens kolaboracija su Povilu Marozu Sienos turi ausis

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

The post Paroda „Galva su daug minčių“ ŠMC (I dalis) appeared first on artnews.lt.

Iki balandžio 15 d. Šiuolaikinio meno centre veikia paroda „Galva su daug minčių”. Atviro kvietimo pagrindu rengtoje parodoje pristatyta daugiau nei penkiasdešimties Lietuvos ir užsienio kūrėjų darbų. Kuratorės: Neringa Bumblienė, Julija Fomina, Virginija Januškevičiūtė, Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė

Dalyviai: Aidas Bareikis, Khairani Barokka, Tiago Borges, Polly Brown, Marco Bruzzone, Vitalij Červiakov, Ian Damerell, Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė, Povilas Dirgėla, Sholto Dobie ir Dovilė Šimonytė, Daniel Eatock, Greta Eimulytė, Annabel Elgar, Marta Frėjūtė, Vytautas Gečas, Arūnas Gudaitis, Lizzie Homersham (Book Works), Ellie Hunter ir Anastasia Sosunova, Milda Januševičiūtė ir Ignė Narbutaitė, Karolina Jašinskaitė, Patricija Jurkšaitytė, Anastasia Kolas, Laima Kreivytė, Liucija Kvašytė, Dainius Liškevičius, Listening Eyes (Sheryl Cheung, Duto Hardono, Chi-Wei Lin, kuratorė by Esther Lu), Self Luminous Society, Marcos Lutyens, Marianna Maruyama, Gizela Mickiewicz, Andrej Polukord, Mark Prendergast, Eglė Ridikaitė, Maria Saivosalmi ir Vytautas Puidokas, Matter in Flux, Matthew Shannon, Vitalij Strigunkov, Andrius Svilys, Ieva Tarejeva, T.E.C. (Alex Kelvy, Zoé Renié Harris, Aapo Nikkanen), Trafik, Andrej Vasilenko, Mindaugas Vegys, Simona Žemaitytė, Tomas Židonis

Architektūra: Povilas Marozas (Studio SpaceTime)
Dizainas: Vytautas Volbekas
Reziduojantys rašytojai: Valentinas Klimašauskas ir Post Brothers

Praėjusį rudenį Šiuolaikinio meno centras paskelbė atvirą kvietimą dalyvauti grupinėje parodoje. Toks parodos organizavimo principas tapo galimybe reflektuoti meno lauko poreikius drauge su jo bendruomene ir ieškoti naujų bendradarbiavimo būdų. „Norime šį tą išbandyti – pakviesti visus norinčius siūlyti kūrinius, idėjas, projektus, įvykius, renginius ir procesus“, kvietime rašė projekto kuratorės; tai, „kas atrodo svarbu, ar kuo manote būsiant įdomu pasidalinti, o galbūt – patirti kartu su kitais“.

Į kvietimą atsiliepė daugiau nei 200 kūrėjų iš Lietuvos ir užsienio, profesionalių menininkų ir ne tik – nedidelė begalybė, keletą pastarųjų mėnesių bandžiusi ŠMC galimybių ribas. Visi dalyvavusieji prisidėjo prie idėjų, sumanymų ir pozicijų įvairovės – svarstytas, diskutuotas ir šia prasme priimtas buvo kiekvienas pasiūlymas, tad esame nuoširdžiai dėkingi visiems atsiliepusiems į kvietimą. Dalis atsiųstų pasiūlymų bus įgyvendinti ateityje ir pristatyti atskirai arba įausti į bendrą ŠMC veiklų audinį. Tuo tarpu kelios dešimtys menininkų, kuratorių ir kolektyvų pristatomi parodoje „Galva su daug minčių“.

Tai – daugiabalsė paroda apie laiką, pabaigą, pradžią, tranzitą ir kaitą. Joje nėra vienos – viltingos ar grėsmingos – ateities vizijos ar vienos judėjimo krypties: esamąjį laiką žymi skirtingų trajektorijų sinchroniškumas ir kelių pasirinkimų galimybė. Nuspėti, ką būtent keičia mūsų veiksmai, ne visada įmanoma; nepaisant to, svarbu ir ne mažiau įdomu stebėti tai, kas veriasi prieš akis, ir veikti. Jei paroda nemeluoja, įveikti neapibrėžtumo nerimą, ko gero, labiausiai padeda švelni atida, artumas ir rūpestis, o visa apimančioje nežinomybėje „klijais“ tampa buvimas atrama, tramplinu ir nuotykiu sau bei vienas kitam.

Kvietimas dalyvauti parodoje buvo išplatintas pavadinimu „Ar mes užsidarome?“, o pati paroda turėjo būti vienu paskutiniųjų projektų prieš ŠMC pastato laukiantį remontą. Būsima pauzė virto pretekstu savirefleksijai ir institucijos atsivėrimui, ši „šuolio į nežinią“ nuotaika juntama ir parodoje. Tačiau netikėtai pasikeitus pastato renovacijos planui, remontas buvo atidėtas ir ŠMC dar bent metus veiks įprastose erdvėse. Lauktieji pokyčiai atidėti, tačiau mintys įsibėgėjo.

Eglė Ridikaitė, Mes svečiuose

Eglė Ridikaitė, Mes svečiuose

Ellie Hunter, Anastasia Sosunova, Šešėlių liežuviai

Ellie Hunter, Anastasia Sosunova, Šešėlių liežuviai

Ellie Hunter, Anastasia Sosunova, Šešėlių liežuviai

Ellie Hunter, Anastasia Sosunova, Šešėlių liežuviai

Gizela Mickiewicz, Regėjimo linijų vienatvė

Gizela Mickiewicz, Regėjimo linijų vienatvė

Gizela Mickiewicz, Regėjimo linijų vienatvė

Gizela Mickiewicz, Regėjimo linijų vienatvė

Gizela Mickiewicz, Regėjimo linijų vienatvė

Gizela Mickiewicz, Regėjimo linijų vienatvė

Greta Eimulytė, Notre Dame

Ieva Tarejeva, Štabikas

Ieva Tarejeva, Štabikas

Liucija Kvašytė, Suknelė Marijai Antuanetei

Liucija Kvašytė, Suknelė Marijai Antuanetei

Marcos Lutyens, Alfabeto namukai

Marcos Lutyens, Alfabeto namukai

Marcos Lutyens, Alfabeto namukai

Marianna Maruyama, Leidimai, arba mylėjimas abiem rankom

Marianna Maruyama, Leidimai, arba mylėjimas abiem rankom

Marija Saivosalmi, Vytautas Puidokas, Iš kartos į kartą

Marija Saivosalmi, Vytautas Puidokas, Iš kartos į kartą

Marija Saivosalmi, Vytautas Puidokas, Iš kartos į kartą

Marija Saivosalmi, Vytautas Puidokas, Iš kartos į kartą

Mark Prendergast, Akių krytis

Mark Prendergast, Akių krytis

Mark Prendergast, Akių krytis

Marta Frėjūtė, (…) Tai atrodė kaip dalykai ir stebuklai aprašyti Amadžio sakmėje (…)

Marta Frėjūtė, (…) Tai atrodė kaip dalykai ir stebuklai aprašyti Amadžio sakmėje (…)

Marta Frėjūtė, (…) Tai atrodė kaip dalykai ir stebuklai aprašyti Amadžio sakmėje (…)

Matthew Shannon, Serija be pavadinimo

Matthew Shannon, Serija be pavadinimo

Mindaugas Vegys, Siena (pagal Herberto Reado Trumpą moderniosios tapybos istoriją

Mindaugas Vegys, Siena (pagal Herberto Reado Trumpą moderniosios tapybos istoriją

Patricija Jurkšaitytė, Keturi natiurmortai

Polly Brown, Oro portalai

Polly Brown, Oro portalai

Povilas Dirgėla, Jūra 49

Povilas Dirgėla, Jūra 49

Self Luminous Society instaliacija

Self Luminous Society instaliacija

Self Luminous Society instaliacija

Self Luminous Society instaliacija

Paroda Galva su daug minčių ŠMC

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

T.E.C. (Tissue Evolution Club), Jungo nusikaltėlis

Tiago Borges, Amnezija

Tiago Borges, Amnezija

Tiago Borges, Amnezija

Tomas Židonis, Laiko greitintuvas

Tomas Židonis, Laiko greitintuvas

Viktorija Damerell, Ona Juciūrė, Kittens

Viktorija Damerell, Ona Juciūrė, Kittens

Vitalij Strigunkov, Rūpestis

Vytautas Gečas, Privati kolekcija

Vytautas Gečas, Privati kolekcija

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

The post Paroda „Galva su daug minčių“ ŠMC (II dalis) appeared first on artnews.lt.

Paroda ,,Galva su daug minčių” – tai Neringos Bumblienės, Julijos Fominos, Virginijos Januškevičiūtės, Ūlos Tornau ir Astos Vaičiulytės kolektyvinės kuratorystės projektas. 2019 m. rudenį ŠMC paskelbė atvirą kvietimą dalyvauti bendrame projekte, kuris buvo komunikuojamas žinute ,,Mes užsidarome”. Į šaukimą dalyvauti parodoje atsiliepė beveik du šimtai Lietuvos ir užsienio menininkų, atrinkti penkiasdešimties menininkų kūriniai. Likimo pokštas, bet ekspozicija staiga uždaryta kovo mėnesį prasidėjus karantinui, ir vėl atidaryta gegužę, palengvinus karantino sąlygas, o ŠMC rekonstrukciją gali tekti atidėti iki 2021 m. pavasario.

Atviri kvietimai skelbti tik kelis kartus per institucijos istoriją, juk ŠMC, pirmoji institucija XX a. paskutiniame dešimtmetyje artikuliavusi naują kuratorinių parodų strategiją, (pirmoji įvyko 1988 m.), kurioje nebuvo vietos kolektyviniam mentalitetui, tik aiškiai apibrėžtos galimybės šiuolaikinių ( ir šiuolaikiškiausių) ir dabartinių menų kūrėjams, tradicionalistams ir radikalams,

Žodis kolektyvinis iki šiol turi akivaizdžiai neigiamą prasmę dėl sovietinės kolektyvizmo patirties ir ne tik Lietuvos meno lauke, kaip ir kolektyvinės parodos – ne su pačia aukščiausia meno kūrinių kokybe, meno komercija ir pardavimu. Lietuvoje jos dažniausiai rengtos sovietmečiu (vadinosi apžvalginėmis), o XXI a. keletas jų ŠMC pastate įvyko Lietuvos dailininkų sąjungos pastangų dėka. Tuo tarpu geresnės ar blogesnės kolektyvinės parodos iki šiol vyksta įvairiose pasaulio miestuose, turi savo žiūrovą, o tikroji kolektyvizmo dvasia atgimsta naujai pasirodančioje šiuolaikinėje kolektyvinio intelekto (ang. collective intelligence)[1] technologijoje, kur kolektyvinio intelektos (KI) pagalba išnaudojama nuomonių įvairovė – bazinis KI elementas, atskleidžiantis tikrąjį specializuotame kontekste gravituojančių idėjų potencialą.

Ar ši paroda, deklaravusi platesnį meninio lauko ir bendruomenių įtraukimą, permąsto ŠMC strategijas, o kelių kuratorių įtraukimą atskleidžia netikėtas idėjas, juk parodos kuratorės susijusios su šiuolaikinio meno scena, o daugelis menininkų – ankstesnių ŠMC projektų dalyviai? „Galva su daug minčių“ ir panaši į buvusias ŠMC parodas, net nesvarbu, kokiu vardu komunikavusias savo idėjas, ir tuo pačiu skirtinga.

Sėkmingas ekspozicinis sprendimas – parodos architektūra (autorius Povilas Marozas, studija „Studio Space/Time“), ypatingai koridorius, vedantis į tamsą, camera obscura, o gal siaubo kambarį, iš kurio iš karto pasukus į kairę, laukia blausiai švytintys ekranai ir baisu neužsilipti ant žuvų skeletų, o dar toliau siauruose praėjimuose laukia susitikimas su pačia/iu savimi veidrodžiuose: varnelėmis pažymėtame box’e kelis kartus apima nerimas, kad išėjimo nėra, kaip ir prie Ian Damerell nupiešto juodo interjero, su nujaučiamu degėsiu, o gal tik juodos anglies kvapu. Vėl panyru į tamsą ir grįžtu į tą patį koridorių – nes vienas salės išėjimų uždarytas.

Kaip jau teko ne kartą patirti – ekspozicinės ŠMC erdvės neretai (kaip, kad kino filmo siužetas taptų įtikinamesnis ir tamsoje ar prieblandoje išnyktų netobulos detalės) užtamsinamos arba pritemdomos ir iliuminuojamos, išskyrus visuomet šviesią ir atvirą pietinę salę su daug langų. Tamsos ir iliuminacijų reikalauja šiuolaikinių artefaktų ir kitų medijų (video filmai) ar pati ŠMC didžiosios salės specifika. Bet tamsa – ir scenografinė priemonė, ne tik atribojanti skirtingus, dažnai itin nefotogeniškus, šviesos vengiančius kai kuriuose šiuolaikinius kūrinius vieną nuo kito, bet ir padedanti žiūrovui netrukdomai susidurti su šiuolaikinio meno nežinomybe.

Tapyba tradiciškai „neįsibruka“ į ŠMC parodas. Tačiau šį kartą tapybos neatsisakyta. Eglės Ridikaitės tapiniai pratęsia ir papildo architektūros temą (langų groteles, Didžiosios Vilniaus sinagogos grindų fragmentas, drobės, susiliejančios su salės sienų spalva ir kt.). Į parodą pateko ir optimistiniai Patricijos Jurkšaitytės tapyti apelsinai (darbai jau eksponuoti mugėje ArtVilnius’2019), intrigą sukuria Ievos Tarejevos kūrinys „Štabikas“ – kūrinių vigvamas, sustatytas iš išvirkščia puse į žiūrovą atsuktų tapybos drobių, o žiūrovas turi patekti į kūrinio/ių vidų dekoruotą ir neramiai žibančiais neonais. O kam ketina įsiteikti tradicinis Povilo Dirgėlos jūros peizažas lyg tarp kitko pakabintas prie įėjimo į Fluxus kabinetą? Galbūt neblaivioms Inesai ir Ilonai [2] netoliese? Vien dėl žanro jis būtų atmestas tradicinėje kolektyvinėje praktikoje, tačiau atsidūręs svetimoje jam aplinkoje komunikuoja naujai, net jeigu į išrinktųjų saloną pateko per klaidą, tik smagiau.

Įvairias idėjas aproprijuojantys parodos objektai ar jų elementai – skirtingi. Kai kurie jų perša mintį, o gal ją tiesiog suponuoja kūrinių KI, kad parodoje be kuratorių minimų parodos anotacijoje, svarstomas meno vertės, o taip pat meno ir komercijos santykis. Pavyzdžiui, Aido Bareikio paskutinėje nukainavimo stadijoje esantys pintiniai objektai (Monochrominiai portretai. Totalus išpardavimas) savo tauriai nudėvėta išvaizda vilioja pirkėjus (beje, kai kurie jau parduoti), minėtas Jūros peizažas, Švietimosi draugijos pagal concept store principus įrengtas pink spalvos stendas, su second hand’o žaliavų sukurtais šautuvėliais ir kaubojiškomis skrybėlėmis, piguvos pasiūlymas – plastiko, lydyto gintaro imitacijos, sukonstruoti objektai/baldai (Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė), Liucijos Kvašytės sukurta barokinė suknelė su kiniškai atvirai vogtais D&G inicialais, Vytauto Gečo daikčiukų rinkiniai, paslaptingai išdėstyti ekspoziciniame stende – kunstkamerų, ir meno rinkos elementų rekonstrukcijos, ir meno vertę reflektuojantys objektai ir buvusių meninių judėjimų remiksai. Meno vertė apmąstoma iš aplinkoje rastų daiktų sukonstruotuose Tomo Židonio objektuose ir po stiklu vystančioje salotoje (Vitalij Strigunkov). Šis meno kūrinys (?) yra Arte Povera (Skurdaus meno) judėjimo vieno iš įkūrėjų Giovanni Anselmo 1968 m. sukurtos instaliacijos tęsinys. Salota padeda neužmiršti, kad menas yra ne tik mobilus, o meno kūrinys – ritualas, paslaptis ir meno istorijos puslapis.

Video filmas apie 8 emigrantų šeimas (Maria Saivosalmi ir Vytautas Puidokas), kurio garso takelių fonas, persipina su salės tamsa ir kitais garsais ir lydi visą klaidžiojimo po ekspoziciją ir kūrinius laiką, jau aukščiau paminėtas vienas keisčiausių parodos kūrinių – du tarpusavyje besikalbantys video ekranai – violetinis ir žalias gyvenimas (Ellie Hunter, Anastasia Sosunova), kurių greitai besikeičiančių vaizdinių seką galima pajusti tik intuityviai, o vaizdų grožis ir bjaurumas perdengia nesibaigiantį nuosavą minčių spiečių, kosmoso šviesos, kai neva tikram kosmoso vaizdui pateikti (ir ne tik šioje parodoje), bet ir kosmoso tyrimams pasitelkiamas įspūdingas technikos prietaisų skaičius, už kostiumą gražesnės siūlės – mikro ir makro pasaulių atspindžiai, ir neišvengiami kviestinių, kolektyvinių parodų Achilo kulnas ir vertė.

Nors svarstyti kas būtų, jeigu būtų – Sizifo užsiėmimas – ne man vienai įdomu, kokie gi kūriniai nepateko į parodą. O į naują projektą pasikvietus artimiausius ŠMC kaimynus – Dailininkų sąjungos bendruomenę, kuri pusė pirmiausia trenktų durimis? O kokius eksponatus atrinktų į kompaniją pasikviesti neoromokslų, kitų intuityviųjų sričių, o gal tiksliųjų mokslų atstovai, bendradarbiaujantys su ŠMC parodų kuratoriais? Jeigu šis straipsnis būtų parašytas KI pagalba, t.y. dalyvaujant keletui reflektuotojų – KI praktika sako, kad susitarimas – neišvengiamas, o objektyvumas – garantuotas. Tuo tarpu nesusilaikau nuo vieno mane pasiekusio komentaro apie parodą: ,,Galva su daug minčių” labiau apibūdina kažkokį mentalinį nesveikumą, o daug galvų, kurios kiekviena turi mažai, bet gerų minčių, jas tinkamai apjungus, reikštų KI – visai kitą kokybę (panašiai kaip garai ir vanduo yra skirtingos vandens kokybės, skirtingos būsenos). Meno egoizmas yra kolektyvinio meno intelekto (arba išminties) prielaida, tik dar nėra sukurta instrumentų, kaip egoistiniuose darbuose slypintį potencialą išlaisvinti į kuriančią energiją (fizikos terminais kalbant, kaip potencinę energiją paversti kinetine, kuri atliktų kuriamąjį ar griaunamąjį darbą, t.y. pakeistų daiktų būseną). Dėl to kol kas galioja Pikaso išsakytas pastebėjimas, kad geri autoriai gerai kopijuoja, o genialūs – gerai vagia. Ties tuo – idėjų vagyste ir jų rekombinacija – kolektyvinis meno intelektas ir baigiasi. Kolektyvinis intelektas šios parodos koncepcijos rėmuose galėtų susiformuoti antroje parodos dalyje, jei tokia būtų, kai autoriai, kuratoriai ir lankytojai, susitikę KI platformoje, sukurtų ir materializuotų kokybiškai naują rezultatą”

O gal ,, Galva su daug minčių” jau ir taip padidino vis tuštėjančių ŠMC lankytojų skaičių?

[1] Kolektyvinis intelektas – algoritmais valdoma intelektualaus bendradarbiavimo technologija, skirta konkrečiam rezultatui pasiekti. CI apjungia ne mažiau kaip 7 anonimus ir nukreipia jų kūrybines mintis vieno klausimo sprendimui. Naudojantis šia socialine technologija, specializuotas atskiros srities (pavyzdžiui, meno kūrinio vertinimas) išmanymas yra privalumas, tačiau iš kolegialiai veikiančių dalyvių nereikalaujama jokių diplomų, o hierarchiškumo principas eliminuojamas.

[2] Arūno Gudaičio kūrinį inspiravęs vibrantas – Neblaivios ateina Inesa ir Ilona….

Išsamius fotoreportažus iš parodos „Galva su daug minčių“ rasite čia ir čia.

The post Kolektyvinio intelekto galia ar Achilo kulnas? Paroda ,,Galva su daug minčių“ ŠMC appeared first on artnews.lt.

Jau antrus metus Jokūbo kūrybinės dirbtuvės kviečia profesionalius lietuvių menininkus į dominikonų Vilniaus šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolyną. Šiais metais čia net tris mėnesius laikinose savo dirbtuvėse praleido menininkės Eglė Ridikaitė, Patricija Jurkšaitytė, Jurgita Juodytė, Kristina Norvilaitė – Geniušienė, Eglė Pilkauskaitė iri Aistė Gabrielė Černiūtė.

Dirbtuvių idėja kilo br. Mindaugui Slapšinskui OP, tyrinėjant kokį poveikį turi ir ar išvis gali turėti šiandieniniame pasaulyje Biblijoje pasakojamos istorijos. Ar tos istorijos, kurias esame įpratę vadinti šventomis, atliepia dabartinio gyvenimo aktualijas ir dar svarbiau – ar begali Biblijos istorijos įkvėptį kūrėją? 2019 m. įvykusios pirmosios kūrybinės dirbtuvės „Drama žmogaus širdyje: aistra, netektis, cinizmas“ buvo ne tik erdvė keletui menininkų, bet ir asmeninis vienuolio tiriamasis darbas apie Biblijos aktualumą kūrybiniame gyvenime.

Šiais metais prie komandos prisijungė menotyrininkė Algė Gudaitytė, kurios pagalba buvo  suburtas moteriškas profesionalių dailininkių kolektyvas ir išvystyta nauja, išskirtinai moterims skirta dirbtuvių tema “7 moterys – 7 tiesos”. Tema skirta tiek moterims – kūrėjoms, tiek septynioms Biblijos moterims bei jų istorijoms. Septynios lietuvių menininkės dirbtuvių metu savo kūryboje ieškojo itin asmeniškų atsakymų apie tai, koks biblinis moters paveikslas gali būti aktualus šiandien? Kaip ir kokios moterys vaizduojamos religiniuose tekstuose ir kaip jų istorijos kalba apie valdžią, aistrą, religiją, vyrų pasaulį ir karą? Ar šiandien moteris kūrėja gali rasti aktualų įkvėpimą tokiose istorijose? O gal įkvėpimu tapo ypatinga vienuolyno atmosfera? Beje – vyrų vienuolyno atmosfera. Dirbtuvių metu vyko tik menininkėms skirti skaitymai, paskaitos bei diskusijos.

Neatsitiktinai projektas vyksta būtent Dominikonų vienuolyne. Broliai dominikonai įvairiose šalyse aktyviai veikia meno sferose: Madride savo vienuolyną jie pritaikė studentų gyvenimui ir pavertė vienuolyno koplyčią erdve „menui ir žodžiui“ „O_Lumen.“ Paryžiuje broliai turi kultūrai skirtą erdvę „La Fabrique 222“. Šalia Liono miesto, Eveux gyvenvietėje architektas Corbusier suprojektavo Dominikonų Ordinui vienuolyną, kuriame šiandien kultūriniu gyvenimu rūpinasi dailės istorikas br. Marc Chauveau, į vienuolyno erdves priėmęs tokius menininkus kaip Anich Kapoor, Anselm Kiefer, Genevieve Asse. Dėka brolio Alain Arnoult ir Briuselio katedra dažnai tampa vieta įvairiausių kultūrinių instaliacijų centru. Visiems meno mylėtojams gerai žinomas ir brolis Giovanni da Fiesole OP, pasirašinėjęs Fra Angelico vardu. Taip pat broliai Marie-Alain Couturier OP, Pie-Raymon Régamey OP – meno žurnalo L’Art Sacré steigėjai ir redaktoriai.

Tad Vilniaus Dominikonų vienuolyne vykstančios menininkų dirbtuvės nuosekliai tęsią seną Dominikonų ordino tradiciją, siekiančią išlaikyti esančius ir nutiesti naujus tiltus tarp šiuolaikinio meno, profesionalaus pasaulietinio meno ir Bažnyčios pasaulių, grįstą dialogu ir gebėjimų suprasti kitą bei kitokį.

Nuo rugsėjo mėnesio vienuolynas kviečia visuomenę apsilankyti kūrybinėse šių metų dirbtuvėse dalyvavusių menininkių parodoje.

Baigiamojo kūrybinių dirbtuvių renginio pradžia rugsėjo 15 d. 19 val. Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, Vasario 16-osios g. 11, Vilnius.

Vakarą pradės pianistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, tarptautinių konkursų laureatas Petras Geniušas.

Skambės D. Scarlatti sonata cis-moll ir C. Debussy preliudai.

Renginio kuratoriai: Algė Gudaitytė, Mindaugas Slapšinskas OP.

Dalyvaujančios menininkės: Eglė Ridikaitė, Patricija Jurkšaitytė, Jurgita Juodytė, Aistė Gabrielė Černiūtė, Eglė Pilkauskaitė, Kristina Norvilaitė – Geniušienė, Renata Maldutienė

Prašome dėvėti apsaugines kaukes.

Renginio metu lankymas laisvas, vėliau parodą bus galima aplankyti tik ekskursijų metu.

Daugiau informacijos ir registracija į būsimas ekskursijas bus skelbiama: https://www.facebook.com/dominikonai.vilnius

Iliustracijoje: J. Labanov nuotr.

The post Vilniaus šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo (Dominikonų) vienuolyne atidaroma išskirtinai moterims skirta paroda appeared first on artnews.lt.

Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su Šiuolaikinio meno centru, surengė pirmąją Lietuvos vizualiųjų menų vitriną. Ši vitrina žymi naują etapą Lietuvos kultūros instituto pažintinių vizitų programoje, kuri dabar yra pritaikyta prie dėl COVID-19 pandemijos pasikeitusio pasaulio ir siūlo įvairaus turinio bei virtualių susitikimų galimybes.

Specialiai šiai programai buvo sukurti 11 videoportretų, kuriuose pristatomi aktyviai kuriantys šiuolaikiniai Lietuvių menininkai.

VIDEOPORTRETUS ŽIŪRĖKITE ČIA

MENININKAI:
Kipras Dubauskas, Antanas Gerlikas, Patricija Jurkšaitytė, Laura Kaminskaitė, Žilvinas Landzbergas, Aurelija Maknytė, Darius Mikšys, Beatričė Mockevičiūtė, Ieva Rojūtė, Anastasia Sosunova ir Darius Žiūra

KURATORĖS:
Neringa Bumblienė, Julija Fomina, Virginija Januškevičiūtė, Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė

PROJEKTO KOMANDA:
Giedrė Malūkaitė, Rūta Nanartavičiūtė ir Vilius Vaitiekūnas

ORGANIZATORIUS:
Lietuvos kultūros institutas

PARTNERIS:
Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Vilnius

PROJEKTĄ REMIA:
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

The post Lietuvos vizualiųjų menų vitrina appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 15 d., ketvirtadienį, 18 val. Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius) bus atidaroma šiuolaikinės menininkės Patricijos Jurkšaitytės parodą, nuteikianti lankytojus meno istorijos rebusams ir vaizduotės pratimams.

Patricija Jurkšaitytė (g. 1968) – viena žinomiausių šiuolaikinės konceptualiosios tapybos atstovių. Kūrybinį kelią ji pradėjo XX a. 9 deš. drauge su vadinamąja „lūžio karta“, įtvirtinusia Lietuvos šiuolaikinio meno pagrindus. Priešingai nei kitiems tos kartos kūrėjams, Jurkšaitytei įkvėpimo šaltinis visuomet buvo klasikinė dailė, renesanso, baroko, mažųjų olandų meistrų tapyba ir visoms epochoms būdinga amžina žiūrovo pastanga atkerėti atvaizdą, žvilgtelėti, kas slypi anapus jo. Kaip ir seniesiems meistrams, jai svarbus atvaizdo paveikumas, emocinis ir intelektinis patyrimas bei žiūrovo geba pratęsti užmintą pasakojimą.

Išskirtiniu Jurkšaitytės kūrybos ženklu tapo žinomų renesano, baroko meistrų tapybos šedevrų imitavimas, ištrinant pagrindinius personažus. Vėliau ji praktikavo vaizduotės pratimus, renesansine maniera tapydama tuščius kurortų viešbučių kambarius, senovinių baldų ekspozicijas antikvariatuose, laužydama portreto tapymo tradicijas, o pastaraisiais metais – nūdienos vidurinės klasės vartotojo idealią gerovę simbolizuojančios baldų prekybos gigantės IKEA parodinius interjerus.

Anot parodos kuratorės, menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, parodos pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio illusorium, išreiškiančio ironišką ir apgavikišką charakterį, kuriuo neretai pasižymi menininkės prieiga. Tačiau svarbiausias čia – įspėjimas, kad apgaulingi yra patys menininkės susidomėjimo objektai – vaizdai ir jų pusgaminiai, cirkuliuojantys kolektyvinėje mūsų sąmonėje.

Autorė mėgsta žaisti intelektiniu paradoksu – tai, kas neregima, yra apčiuopiama, o tai, kas regima, atrodo nepatikima ir netikra. „Išardyti“ klasikinius žanrus, tokius kaip peizažas, interjeras, portretas ar natiurmortas, ir panaudoti juos ne pagal paskirtį – vienas ryškiausių Jurkšaitytės rebuso kūrimo būdų.

Šioje parodoje į įvairių laikotarpių menininkės kūrybą kviečiama pažvelgti kaip į bendrą filosofinę visumą, prasmių, simbolių, kompozicinės traktuotės kodais žaidžiančią su žiūrovo meno istorijos žiniomis ir vaizduote. Ką atrasime, perėję iliuzijų ir simuliakrų labirintą? Ar egzistuoja objektyvi prasmė anapus atvaizdo regimybės? Ar ištvertume, kaktomuša susidūrę su beribe tuštuma ir nebūtimi, besislapstančia atvaizdo šešėlyje?

Jurkšaitytės paroda „Iliuzoriumas“, įsiterpusi tarp unikalių XIX a. miesto rūmų interjerų ekspozicijų, mezga dialogą ir su Lietuvos dailės istorija, ir su Vakarų Europos kultūriniu palikimu.

Kuratorė: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Parodos architektai: Sigita Simona Paplauskaitė, Marius Puskunigis

Dizainerė: Laura Grigaliūnaitė

Parodai kūrinius skolina: MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, „Solds Real Estate“ (Agnė ir Tadas Navickai), Patricija Poderytė, Gintautas Galvanauskas, Helmutas Šabasevičius

Organizatorius: Vilniaus paveikslų galerija (Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

Informaciniai partneriai: „Media Traffic“, „Delfi“, „Artnews.lt“, „7 meno dienos“

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

The post Patricijos Jurkšaitytės paroda „Illusorium” Vilniaus paveikslų galerijoje appeared first on artnews.lt.

Iki 2023 m. gegužės 28 d. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) veikia menininkės Patricijos Jurkšaitytės paroda „Iliuzoriumas“, kurioje į įvairių laikotarpių menininkės kūrybą kviečiama pažvelgti kaip į bendrą filosofinę visumą, prasmių, simbolių, kompozicinės traktuotės kodais žaidžiančią su žiūrovo meno istorijos žiniomis ir vaizduote.

Patricija Jurkšaitytė (g. 1968) – viena žinomiausių šiuolaikinės konceptualios tapybos atstovių. Kūrybinį kelią ji pradėjo XX a. 9 deš. drauge su vadinamąja„lūžio karta“, įtvirtinusia Lietuvos šiuolaikinio meno pagrindus. Priešingai nei kitiems tos kartos kūrėjams, Jurkšaitytei įkvėpimo šaltinis visuomet buvo klasikinė dailė, renesanso, baroko, mažųjų olandų meistrų tapyba ir visoms epochoms būdinga amžina žiūrovo pastanga atkerėti atvaizdą, žvilgtelėti, kas slypi anapus jo. Kaip ir seniesiems meistrams, jai svarbus atvaizdo paveikumas, emocinis ir intelektinis patyrimas bei žiūrovo geba pratęsti užmintą pasakojimą.

Išskirtiniu Jurkšaitytės kūrybos ženklu tapo žinomų renesano, baroko meistrų tapybos šedevrų imitavimas, ištrinant pagrindinius personažus. Vėliau ji praktikavo vaizduotės pratimus, renesansine maniera tapydama tuščius kurortų viešbučių kambarius, senovinių baldų ekspozicijas antikvariatuose, laužydama portreto tapymo tradicijas, o pastaraisiais metais – nūdienos vidurinės klasės vartotojo idealią gerovę simbolizuojančios baldų prekybos gigantės IKEA parodinius interjerus.

Autorė mėgsta žaisti intelektiniu paradoksu – tai, kas neregima, yra apčiuopiama, o tai, kas regima, atrodo nepatikima ir netikra. „Išardyti“ klasikinius žanrus, tokius kaip peizažas, interjeras, portretas ar natiurmortas, ir panaudoti juos ne pagal paskirtį – vienas ryškiausių Jurkšaitytės rebuso kūrimo būdų.

Anot parodos kuratorės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, žodžiai Illusorius, illusoria, illusorium išreiškia ironišką ir apgavikišką charakterį, kuriuo neretai pasižymi menininkės prieiga. Tačiau svarbiausia tai, kad jais įspėjama, jog apgaulingi yra patys jos susidomėjimo objektai – vaizdai ir jų pusgaminiai, dėl Vakarų Europos kultūros įtakos susiformavę kolektyvinėje sąmonėje.

Įvairūs atvaizdai ir vaizdiniai nuolat keliauja kartu su žmogumi ir, priklausomai nuo laikmečio konteksto, transformuojasi kaip IKEA modulinės baldų sistemos dalys, kurias galima sklandžiai sudėti įvairiausiais deriniais pagal individualų užsakymą. Ir vis dėlto kas slypi anapus jų? Ką atrasime, perėję iliuzijų ir simuliakrų labirintą? Ar egzistuoja objektyvi prasmė anapus atvaizdo regimybės? O gal prasmės pažadas irgi modulinis ir netikras? Ar ištvertume, kaktomuša susidūrę su beribe tuštuma ir nebūtimi, besislapstančia atvaizdo šešėlyje?

P. Jurkšaitytės paroda, įsiterpusi tarp unikalių XIX a. miesto rūmų interjerų ekspozicijų ir mezganti dialogą su Lietuvos dailės istorija ir su Vakarų Europos kultūriniu palikimu, veiks iki 2023 metų gegužės 28 dienos.

Kuratorė: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Parodos architektai: Sigita Simona Paplauskaitė, Marius Puskunigis
Dizainerė: Laura Grigaliūnaitė
Apšvietimo dailininkas: Milvydas Kezys

Fotografijos: Gintarė Grigėnaitė

Parodai kūrinius skolina: Mo muziejus, Lewben Art Foundation, „Solds Real Estate“ (Agnė ir Tadas Navickai), Patricija Poderytė, Gintautas Galvanauskas, Helmutas ir Daiva Šabasevičiai.

Organizatorius: Vilniaus paveikslų galerija, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Informaciniai partneriai: Media Traffic, Delfi, Artnews.lt, 7 meno dienos

Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba

The post Patricijos Jurkšaitytės paroda „Iliuzoriumas“ Vilniaus paveikslų galerijoje appeared first on artnews.lt.

Iki kovo 11 d. MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veikia Charles Esche, Anders Kreuger ir Gabrielės Radzevičiūtės kuruojama paroda „Susitikimas, kurio nebuvo“.

Parodoje susitinka dviejų Europos meno muziejų – MO ir Van Abbės, įsikūrusio Eindhovene, Nyderlanduose – kolekcijų kūriniai. Tai pirmasis tokio masto susitikimas tarp Lietuvos, Vakarų Europos ir JAV menininkų bei jų kūrinių: daugelį Šaltojo karo dešimtmečių juos skyrė geležinė uždanga. Praėjus kiek daugiau nei trisdešimčiai metų nuo karo pabaigos ši paroda siūlo atsigręžti į itin reikšmingą laikotarpį, tebedarantį įtaką šiandienos pasauliui.

Parodos pasakojimas seka istorinio laiko tėkme – čia eksponuojami kūriniai, kurie buvo sukurti 1955–2000 metais. Ji neatsitiktinai pradedama nuo žvilgsnio į pokario epochoje dominavusius meno judėjimus ir stilius. SSRS okupuotose valstybėse įsigalėjo socialistinis realizmas, o Vakarų pasaulyje svarbus vaidmuo atiteko JAV atsiradusiam abstrakčiajam ekspresionizmui ir konceptualizmui. Toliau parodoje skleidžiasi daugiasluoksnis pasakojimas apie tai, kaip išbalansuotoje, politinės prievartos ir įtampų kupinoje epochoje savito balso ieškojo Lietuvos, Nyderlandų ir kitų Vakarų Europos šalių menininkai. O parodą tarsi užbaigia 10-ojo dešimtmečio kūriniai, apmąstantys Šaltojo karo pabaigą ir didelių permainų laiką. 

Nepaisant labai skirtingų politinių režimų ir ideologijų, abu pasauliai buvo paliesti kolektyvinių trauminių patirčių ir skirtingais būdais veikiami primestų kultūros idėjų. Tiek JAV kapitalizmo, tiek SSRS komunizmo ideologijos pažangos svertais iškėlė modernizaciją ir industrializaciją, ir šie jų bendri bruožai laikui bėgant tapo vis ryškesni. Vis dėlto Vakarų rinkos sistemos remti ir neoficialiose menininkų bendruomenėse Lietuvoje sukurti kūriniai smarkiai skyrėsi mastu ir užmojais.

Lietuvos visuomenei, tiek dešimtmečių išgyvenusiai politinę prievartą ir izoliaciją, ši paroda ypač svarbi. Nors atgavus Nepriklausomybę geografinių ribų tarsi nebeliko, vis dar susiduriame su savivertės ir vijimosi kompleksais, traumomis ir kovomis dėl istorinės atminties. Galbūt ši paroda padės atrasti naują pusiausvyrą. Karo, populizmo ir naujojo Rusijos imperializmo akivaizdoje atrodo dar svarbiau pažvelgti į tai, kaip skirtingose pusėse kūrę menininkai išliko ištikimi sau ir atviri tarptautinėms perspektyvoms.

Menininkai, kurių kūriniai pristatomi parodoje: Carl André (g. 1935), Jo Baer (g. 1929), Joseph Beuys (1921–1986), Marcel Broodthaers (1924–1976), Günter Brus (g. 1938), Violeta Bubelytė (g. 1956), Eugenijus Antanas Cukermanas (g. 1935), Juzefa Čeičytė (1922–2022), René Daniëls (g. 1950), Jan Dibbets (g. 1941), Milda Drazdauskaitė (1951–2019), Marlene Dumas (g. 1953), Lucio Fontana (1899–1968), Vincentas Gečas (1931–2020), Rimtautas Vincentas Gibavičius (1935–1995), Gilbert & George, Guerrilla Girls, Henrikas Gulbinas (g. 1960), Lubaina Himid (g. 1954), Jörg Immendorf (1945–2007), Rimvidas Jankauskas-Kampas (1957–1993), Donald Judd (1928–1994), Patricija Jurkšaitytė (g. 1968), Džiugas Katinas (g. 1965), Linas Leonas Katinas (1941–2020), On Kawara (1932–2014), Ellsworth Kelly (1923–2015), Anselm Kiefer (g. 1945), Vincas Kisarauskas (1934–1988), Yves Klein (1928–1962), Sol LeWitt (1928–2007), Morris Louis (1912–1962), Vitas Luckus (1943–1987), Vytautas Mackevičius (1911–1991), Ieva Martinaitytė-Mediodia (g. 1968), Deimantas Narkevičius (g. 1964), Bruce Nauman (g. 1941), Mindaugas Navakas (g. 1952), Lili Janina Paškauskaitė (1925–2012), A. R. Penck (1939–2017), Igoris Piekuras (1935–2006), Michelangelo Pistoletto (g. 1933), Sigmar Polke (1941–2010), Artūras Raila (g. 1962), Martha Rosler (g. 1943), Marija Teresė Rožanskaitė (1933–2007), Gerhard Richter (g. 1932), Augustinas Savickas (1919–2012), Jan Schoonhoven (1914–1994), Thomas Schütte (g. 1954), Frank Stella (g. 1936), Arvydas Šaltenis (g. 1944), Algirdas Šeškus (g. 1945), Liucija Šulgaitė (1933–2013), Marija Švažienė (g. 1930), Gintautas Trimakas (g. 1958), Richard Tuttle (g. 1941), Gediminas Urbonas (g. 1966), Sofija Veiverytė (1926–2009), Kazimiera Zimblytė (1933–1999), grupė „Žalias lapas“, Andy Warhol (1928–1987), Lawrence Weiner (1942–2021).

Parodos koordinatoriai: Marius Armonas, Gabrielė Radzevičiūtė

Fotografijos: Norbert Tukaj.

The post Paroda „Susitikimas, kurio nebuvo“ MO muziejuje appeared first on artnews.lt.

Gruodžio 16 d. 18 val. Vilniuje, „Pamėnkalnio“ galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus pristato naujausią, dvejus pastaruosius metus rengtą projekto „Meno terminalas“ versiją, kuri žaismingai apžvelgia Lietuvos šiuolaikinį meną per šešiolika jo stereotipų – fenomenų ir menininkų.

Meno terminalas – tai kritikų Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus sukurtas įrenginys, skirtas prezentacijos kultūrai pažinti ir skleisti. Jis kviečia interaktyviai pažinti kultūrinius stereotipus ir šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos ar įvaizdžio. Galiausiai – sužinoti šį tą apie save ir savo požiūrį į meną.

Anot projekto sumanytojų, „Meno terminalas“ suteikia galimybę aprėpti plačias kūrėjų ir suvokėjų gretas. Lyg netradiciniu būdu parašyta recenzija, jis glaustai apibendrina jų kūrybą bet kokio kultūrinio, meninio pasirengimo lankytojui. „Jūsų požiūris – mūsų koncepcija“, – teigia kuratoriai.

Naudodami kičo estetikos elementus, I. Kazakevičius ir V. Poškus konstruoja „parodas parodoje“, hiperbolizuoja menotyros ir kuratorystės funkcijas: vertinti, bendradarbiauti, organizuoti, tirti ir pan. Todėl šalia parodos-recenzijos pačiame meno terminale, lankytojams siūlomos paralelinės šios prezentacijos versijos: fikcinių menininkų fetišų kolekcija bei svarbesnių Lietuvos meno istorijai autorių kūrinių gintaru inkrustuota konversija į „liaudies kalbą“.

Atskaitos tašku pasirinkę oksimoroną „linksmoji melancholija“, tradicinį meno kūrinių eksponavimą kuratoriai pasiūlė keisti formule, kuri vizualiai išreiškia lietuviškąją melancholijos fenomeno versiją. Formulė, pasak kuratorių, yra redukuotas meno kūrinys. Kurdami formulę, kuratoriai naudoja „gražinimo“ ir grąžinimo principus: meno kūrinys ar koncepcija yra tol gražinami, kol pradeda atitikti vartotojų nuostatas, t.y. jie yra „grąžinami“ vartotojui, kurio lūkesčiais buvo pasinaudota.

Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo Rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno terminale“ kūryba ir asmeninėmis savybėmis įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Sofija Gideikaitė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis ir Marius Zavadskis.

Išsamiau apie „Meno terminalą“ – projekto interneto svetainėje www.art-terminal.com.

Paroda Pamėnkalnio galerijoje veiks iki sausio 7 dienos.

The post Projekto „Meno terminalas“ pristatymas Vilniaus „Pamėnkalnio“ galerijoje appeared first on artnews.lt.

Kovo 6 d., penktadienį, 18 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) kuratoriai Ignas Kazakevičius ir Vidas Poškus pristatys projektą „REMAKE, arba MENO TERMINALAS: MELANCHOLIJA.LT“, žaismingai apžvelgiantį Lietuvos šiuolaikinį meną ir šešiolika jo stereotipų – fenomenų ir menininkų.

Renginyje laukiami visi, tokie skirtingi ir panašūs, kuomet tenka ką nors vertinti. Paroda adresuota būtent „žiūrėtojams“, „stebėtojams“ ir „vertintojams“ – taip kuratoriai charakterizuoja meno publiką. „Meno terminalas“ kalba apie bet kurio parodinio projekto pri(si)statymo problemą; apie tai, su kuo susiduria menininkas, institucija, kuratorius, parodai persikeliant iš vienos vietos ar konteksto į kitą – ar tuo metu keičiasi jos motto, manifestas, ar atsiranda pokyčių koncepcijoje, kas yra pridedama, o kas išnyksta? Paroda – tai bandymas sukurti universalią formulę, kurią naudodamas kiekvienas žmogus, nepaisant jo socialinio statuso, intelektinio konteksto, išsilavinimo ir tautybės, galės perprasti šiuolaikinio meno galvosūkius. „Jūsų požiūris – mūsų koncepcija“, – teigia kuratoriai.

„Meno terminalas“ suprogramuotas kaip informacinis žaidimas-klausimynas arba netradiciniu būdu parašyta recenzija. Jis kviečia interaktyviai pažinti kultūrinius stereotipus ir šiems atstovaujančius menininkus, peržiūrėti kūrinius, atsakyti į susijusius klausimus ir keliauti prie kitos personalijos ar įvaizdžio. Galiausiai – sužinoti šį tą apie save ir savo požiūrį į meną.

Naudodami kičo estetikos elementus, I. Kazakevičius ir V. Poškus konstruoja „parodas parodoje“, hiperbolizuoja menotyros ir kuratorystės funkcijas: vertinti, bendradarbiauti, organizuoti, tirti ir pan.

Atskaitos tašku pasirinkę oksimoroną „linksmoji melancholija“, tradicinį meno kūrinių eksponavimą kuratoriai pasiūlė keisti formule, kuri vizualiai išreiškia lietuviškąją melancholijos fenomeno versiją.

Ironiškus Lietuvos meno stereotipus – nuo rūpintojėlio iki traukinio, nuo linijos iki suknelės – „Meno terminale“ kūryba ir asmeninėmis savybėmis įkūnija Žygimantas Augustinas, Jurga Barilaitė, Violeta Bubelytė, Henrikas Čerapas, Laura Garbštienė, Arūnas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Giedrius Jonaitis, Patricija Jurkšaitytė, Linas Jusionis, Bronė Sofija Gideikaitė, Eglė Rakauskaitė, Eglė Ridikaitė, Julijonas Urbonas, Mikalojus Povilas Vilutis ir Marius Zavadskis.

Vietoje kūrinių kiekvienam jų yra skirta trumpa biografija, stiklo dėžė, kurioje saugomas vienas objektas arba fetišas – batas, plaukų gumytė, žmogaus kaukolė, senas teptukas ar aplamdyta pasakų knyga – tarsi asmeninis dailininko daiktas, ir vienas paveikslas, kuriame gintaru yra išryškintos pagrindinės detalės – parodos organizatorių perkurta, hiperbolizuota visos menininko kūrybos metafora.

Išsamiau apie „Meno terminalą“ – projekto interneto svetainėje www.art-terminal.com. Paroda yra projekto „Pažink svetimšalį“, įgyvendinamo pagal 2007–2013 m. Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną programą, dalis.

Paroda veiks iki balandžio 19 d.

The post Projektas „REMAKE, arba MENO TERMINALAS: MELANCHOLIJA.LT“ KKKC Parodų rūmuose appeared first on artnews.lt.

Vasario 3 d., penktadienį, 18 val. Šiuolaikinio meno centre atidaroma Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“. Parodos kuratorė: Asta Vaičiulytė.

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ – tai 12 jaunų moterų portretų serija. Šių modelių tapatybė nuslėpta, asmenybės individualumas – „ištrintas“, jų atvaizdus skiria tik anatomija, o vienija atmosfera – renesansinės tapybos estetika ir uždarumas bei neprieinamumas, radęsi tapant šias moteris, žvelgiančias į save veidrodyje. Sunaikinusi ryšį tarp portreto ir žiūrovo, Jurkšaitytė išardo ir reprezentacijos iliuziją – gražias merginas portretuose galime tik apžiūrėti, bet jos nei savęs, nei mūsų neatliepia.

Šioje 2015–2017 m. sukurtoje ir pirmąkart pristatomoje portretų serijoje atpažįstami Jurkšaitytės kūrybai būdingi bruožai – parodyti tai, kas nematoma, parodyti per trūkumą, parodyti nesamą. Ankstesniuose savo tapybos cikluose, pašalindama veikėjus ir siužetams reikšmingus atributus iš klasikinių paveikslų („Peizažai ir interjerai“, nuo 2005 m.), ji atverdavo marginalias, periferines zonas ir sukurdavo naujo siužeto galimybę, arba, mažųjų olandų stiliumi įamžindama antikvariatų interjerus („Olandiškos istorijos“, nuo 2013 m.), sutrikdydavo ir laiko, ir erdvės atpažinimą. „Nacionalinėje portretų galerijoje“ šį trikdančio (ne)atpažinimo, prasmės pakitimo ir ryšio trūkumo jausmą sužadina nebe tuščios erdvės ar daiktai, bet veidai, žvelgiantys pro mus, į save.

Patricija Jurkšaitytė (g. 1968 m. Vilniuje) 1993 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, mokėsi  dailininko Kęstučio Zapkaus kurse. Nuo 1992 m. jos darbai pristatomi grupinėse ir personalinėse parodose Lietuvoje, Olandijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Turkijoje. Jurkšaitytės kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Architektūra: Marija Olšauskaitė
Garsas: Vytas Rasimavičius
Grafinis dizainas: Jurgis Griškevičius

Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba

Padėkos: portretų modeliai, Leo Cohen, Rūta Frankė, Eglė Gineitytė, Vidmantas Ilčiukas, Arūnas Jonikas, Aistis Kavaliauskas, Rokas Likauskas, Lina Michelkevičė, Marius Puskunigis, Antanas Serafinas, Marius Vaitkus, Rokas Valiauga, Lina Žukienė

Vaizdas: Patricija Jurkšaitytė, iš serijos „Nacionalinė portretų galerija“, 2015–2017, aliejus ant drobės, 77x53cm. Nuotrauka: Vidmantas Ilčiukas

Paroda veiks iki kovo 8 d.

The post Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ ŠMC appeared first on artnews.lt.

Vos įžengus į Šiuolaikinio meno centre sukurtą kraujo raudonio salę, į mane – prašalaitę – susminga portretų žvilgsniai. Dvylika porų akių seka kiekvieną žingsnį. Patricijos Jurkšaitytės Nacionalinės portretų galerijos nejaukumas, psichologiniai portretuojamųjų savianalizės aspektai jau buvo pastebėti kritikės Monikos Krikštopaitytės[1]. Visgi man pačiai apsilankius parodoje, Krikštopaitytės taip pat aptarta portretų tikroviškumo iliuzija nuslinko į antrą planą. Mane labiau suintrigavo klausimas, ar tikrai nuslėpta portretuojamų moterų tapatybė yra nesvarbi, ar priešingai – šis nežinomasis yra esminis parodos akcentas? Kaip Jurkšaitytės sukurta portretų galerija siejasi su tradicinėmis portreto savybėmis? Ir kodėl šis kraują stingdantis meno užkaboris prilyginamas Nacionalinei galerijai?

Pradėsiu nuo to, kad Jurkšaitytės kūryba visuomet paveiki – veikiausiai dėl jos mėgstamų kraštutinumų. Ankstesniuose darbuose pertapydama ir transformuodama dailės klasiką ar kurdama viešbučių interjerus ji panaikindavo žmogaus egzistavimą. Ypač ten, kur žmogiškasis (ar dieviškasis) buvimas yra meno kūrinių ašis. Taip iš „Paskutinės vakarienės“ pranyko Kristus ir jo mokiniai, iš „Urbino Veneros“ – pati deivė. Visgi likę interjerai iškalbingi, liudijantys ką tik buvusį žmogaus prisilietimą. Šį kartą parodos autorė imasi priešingos strategijos – vaizduoja moteris, jas visiškai atribodama nuo bet kokios konkrečios aplinkos. Portretuose moterų veidai įamžinti en face, nesureikšminant užgriebti jų drabužiai, tačiau už jų – tik juoda tuštuma. Nors parodos anotacijoje portretai siejami su renesansine tradicija, visgi jie atrodo artimesni kriminalinei nuotraukai, nei harmoningam asmenybės atskleidimui meistro paveiksle.

Tradiciškai portreto funkcija buvo ne tik įamžinti žmogų, bet ir atskleisti jo asmenybę ir charakterį. Todėl tokie svarbūs buvo drabužiai, reprezentuojantys visuomeninę asmens padėtį, ir visi atributai, laikomi rankose ar esantys fone – tai buvo tiesioginiai pomėgių, interesų ženklai. Jurkšaitytės sukurtuose portretuose viso to nėra. Visas kūrinio krūvis sukoncentruotas į žvilgsnį ir veidą. Moterų vilkimi drabužiai nėra išraiškingi, jos visos sėdi vienoda laikysena ir neturi jokių kitų asmenybę apibūdinančių ženklų. Tapytoja netgi neskiria tiek daug dėmesio ir potėpių kitoms detalėms užfiksuoti. Tad su kruopščiai nutapytu veidu, plaukais kontrastuoja grubios, netgi eskiziškos rankos ar kaklas. Visa tai kuria portretų anonimiškumą.

Dar vienas svarbus paveikslų elementas – portretų apačioje nutapyta marmurinė atbraila. Primindama prabangaus veidrodžio kraštelį, ji vaizdui suteikia nuorodą į portretų sukūrimo aplinkybes. Dailininkė portretuojamąsias buvo pasodinusi priešais perregimą veidrodį, tad tapė moteris, įsigilinusias į savo pačių atvaizdą. Visgi marmurinė atbraila turi ir kitą kanotaciją – šalto antkapio detalės… Bejausmiai moterų veidai trikdo, nes primena mirusiuosius. Monochrominis portretų koloritas, pilkšvas moterų veidų atspalvis ir kraujo raudonumo sienų spalva – viskas kalba apie pomirtinių portretų kolekciją. O toji marmurinė juosta nutapyta kaip tik tokio pločio, jog vardas, pavardė ir gimimo bei mirties datos puikiai joje įsitektų.

Nors asmenybės lieka neįvardytos, visgi matyti, kad portretuose įamžintos Lietuvos kultūros lauke veikiančios moterys. Deja, didžioji dauguma jų (na, gal išskyrus aktores) tikriausiai atpažįstamos tik tame pačiame kultūros lauke besisukantiems žiūrovams. Todėl prabėgus keletui dešimtmečių šie kūriniai jau bus priimami kitaip – jie ir liks tik neatpažįstamais jaunų moterų veidais. Visgi šios moterys yra vertos būti įamžintos nacionalinėje portretų galerijoje. Tai pabrėžia salėje sukurta muziejinė atmosfera – visiškai nutolta nuo minimalistinės balto kubo erdvės, tačiau laikomasi muziejinių standartų – sienos – spalvotos, grindys uždengtos kilimine danga. Trūksta tik prie portretų pakabintų etikečių su autorės ir portretuojamojo vardais, sukūrimo metais ir kita informacija. Kaip taikliai pastebėta parodos anotacijoje, Jurkšaitytės kūryboje idėja dažnai išreiškiama būtent per kokio nors elemento stoką. Mano nuomone, šiuo atveju būtent sąmoningas atsiribojimas nuo portretuose pavaizduotų moterų tapatybės yra esminga parodos dalis. Tai galima suvokti kaip feministinės kritikos veiksmą – juk daugybė veiklių moterų istorijoje taip ir lieka neįvardytos, arba tepaminimos kaip garsių vyrų žmonos, užsiėmusios kultūrine ar visuomenine veikla. Galbūt tai tik sutapimas, tačiau neseniai Lietuvos aktyvistės iškėlė idėją vasario 17-ąją paskelbti Nacionaline moterų emancipacijos diena, taip paminint 1918 m. vasario 17 d. Kaune vykusį mitingą, kuriame reikalauta į Lietuvos Tarybą įtraukti moteris. Žinome, kad mitingas neatnešė siektų rezultatų. Visgi jis reikšmingai prisidėjo prie visuotinės balsavimo teisės moterims suteikimo 1920-aisiais. Jurkšaitytė portretų seriją kurti pradėjo dar 2015-aisias, tačiau savo paroda nebyliai atitaria Nacionalinės moterų emancipacijos dienos skelbimui.

Dailininkės sukurta Nacionalinė portretų galerija skatina poreikį reflektuoti moterų nuveiktų darbų svarbą, neužmiršti ne vien šiuolaikinių moterų pasiekimų, bet ir svarbių praėjusių amžių moterų veiklos ženklų. Ar daug kas žino, kad pirmajam nepriklausomos Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimui pirmininkavo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė? Kad tame pačiame Steigiamajame Seime dalyvavo ir kitos aštuonios moterys: Felicija Bortkevičienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Morta Lukošytė, Veronika Mackevičiūtė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Emilija Spudaitė-Gvildienė ir Salomėja Stakauskaitė?

Tad Jurkšaitytės sukurtą nacionalinę moterų portretų galeriją laikyčiau simboliu, įvaizdinančiu poreikį tyrinėti istorijos vingiuose užmirštas, kultūros ir visuomenės kraują varinėjusias asmenybes. Todėl paveiksluose už moterų nugarų žiojinčią tuštumą siečiau ne vien su pasąmonės tamsa, bet ir su užmarštimi, pasiglemžiančia žmonių vardus. Bent vienas iš būdų užkirsti kelią atminties skylėms – tokie stambūs, nors ir dirbtini, konstruktai, kaip Nacionalinės galerijos ir Nacionalinės meno ir kultūros premijos. Jie atkreipia visuomenės dėmesį ir išreiškia bent formalų dėkingumą už nuveiktus darbus. Padėką savaip išreiškė ir tapytoja Patricija Jurkšaitytė, savo asmeninėje nacionalinėje portretų galerijoje įamžinusi 12-ka moterų.

[1] Monika Krikštopaitytė, „Save stebintis atvaizdas“, 7 meno dienos, Nr. 7, 2017 02 17.

Patricijos Jurkšaitytės „Nacionalinė portretų galerija“ ŠMC, 2017. Nuotraukos:Vidmantas Ilčiukas.

The post Vietoj Nacionalinės premijos. Patricijos Jurkšaitytės paroda ŠMC appeared first on artnews.lt.